Palyginime apie turtuolį ir Lozorių Jėzus pavaizduoja dviejų šalia gyvenusių žmonių gyvenimus žemėje ir po mirties. Turtuolio pomirtinis dialogas su Abraomu rodo, kad pagrindinė palyginimo mintis yra atgaila ir gyvenimas pagal Dievo žodį.

Abiejų gyvenimo pasakojimas čia ir anapus perteikiamas kontrastiškai. Pirmojo žmogaus vardo mes nežinome. Jis apibūdinamas tik kaip "turtuolis." Savo turtų gausą pastarasis stengėsi visaip demonstruoti prieš kitus. Pirmiausiai jis tai darė savo brangiais rūbais. „Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe.“ Purpuro spalva anais lakais buvo sunkiai išgaunama. Istoriko Teopompo liudijimu, tai buvo pats brangiausias dažas, kainavęs tiek pat kiek ir sidabras, todėl tos spalvos rūbus galėjo įsigyti tik turtingiausi žmonės. Savo turtų gausą turtuolis taip pat demonstravo kasdieninėmis puotomis. Puotos keliamos tik ypatingomis progomis, pavyzdžiui, vestuvės, jubiliejai, o šis žmogus tai darė kasdieną. Jų pompastiškumą Jėzus paryškina žodžiu „ištaigingai: „[Jis] kasdien ištaigingai puotaudavo.“ Nepaisant žemiškų turtų, turtuolis buvo skurdžius pas Dievą. Jis negyveno pagal Dievo žodį, nebuvo turtingas tikėjimu ir gerais darbais, todėl Jėzus nematė reikalo net paminėti jo vardą.

Nepaisant visų žemiškų nelaimių ir visiškai nereikšmingo statuso visuomenėje, Jėzus kitą žmogų pristato vardu. Tai Lozorius. Jėzus neapibūdina jo rūbų, o tik sako: „jis visas buvo atakęs votimis.“ Jis neturėjo jokių turtų. Jo ligos uždarė jam galimybę susirasti darbą pragyvenimui. Vietoje pragyvenimo savo darbu, jis buvo priverstas elgetauti.

Reikia pažymėti, kad anų laikų elgetavimas labai skiriasi nuo šių laikų. Šiandien galime sutikti veidmainių elgetų, kurie elgetauja, nors gauna socialines išmokas ir kitokių lengvatų. Anais laikais nebuvo jokių socialinių garantijų. Ypač sunku išgyventi būdavo vyrų netekusioms našlėms. Pavyzdžiui, kunigas Kristijonas Donelaitis pasakoja, kad kartą į jo kleboniją pasibeldė prieš tai tarnavusio kunigo našlė, kuri išgyveno elgetaudama. Galbūt jos įkvėptas, Tolminkiemio kunigas pastatė našlių namus. Anuomet nebuvo jokių invalidumo pensijų, todėl netekus sveikatos Lozoriui neliko kito kelio, kaip tik elgetavimas. Išmaldos jis prašė tarp tų, kurie gyveno pertekliuje. Tolimesnis turtuolio dialogas su Abraomu rodo, kad anas žinojo Lozoriaus vardą. Jis turėjo galimybę "tapti turtingu" gerais darbais Dievo akyse, pasidalindamas su vargšais duonos rieke. "Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo." Vis dėlto šunys jo rūmuose gyveno geriau, nei Lozorius. Anie gaudavo trupinių nuo šeimininko stalo, o jis ne. Tie šunys labiau mylėjo Lozorių nei turtuolis, nes jie atbėgdavę laižydavo jo votis.

„Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.“ Jis pateko į amžinų kančių vietą. Girdint šiuos žodžius kyla pagunda manyti, kad vienas pateko į dangų, nes būdamas vargšas daug kentėjo, o kitas - į pragarą, dėl sukauptų turtų. "Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius ­ tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti." Vis dėlto, turtuolio pokalbis su Abraomu parodys, kad anas pateko į kančių vietą, nes ignoravo Dievo žodį - neklausė, ko mokė „Mozė ir pranašai,“ neatgailavo už savo bedievišką gyvenimą. Jis nevykdė Dievo Įstatymo, kuris sutraukiamas į du didžiausius įsakymus: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu;" "mylėk savo artimą kaip save patį.“ Turtuolio širdyje nebuvo tikėjimo ir gailestingumo. „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato,“ – sako evangelistas Jonas. „Mes turime tokį jo įsakymą, kad, kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį.“

Palyginimo dėlei Jėzus dangų ir pragarą pristato kaip arti viena kitos esančias vietas, tačiau iš tikrųjų tarp dangaus ir pragaro „žioji neperžengiama bedugnė.“ Pragaras yra vieta, kurią visiškai apleidęs Dievas. Tai prakeikta vieta, „kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ Jėzus pragarą apibūdiną kaip „amžinų kančių vietą.“ Tam tikra prasme ir žemė, kur joje išsižadama Dievo, kur daromi šėtoniški darbai gali būti pragaro atspindys. Po mirties pakeisti vietos neįmanoma. Žemėjo turtuolis pats kaip norėjo tvarkėsi savo gyvenimą, tačiau dabar visos pastangos palengvinti savo egzistavimą „dėl neperžengiamos bedugnės“ buvo bevaisės.

Svarbiausia palyginimo dalis yra turtuolio pastangos įspėti savo penkis brolius, kad „jie nepatektų į šią kančių vietą.“ Abraomas turtuoliui atsakė, kad beprasmiška būtų siųsti kūnu mirusį Lozorių į žemę, nes Dievas savo žodžiu jiems parodė kelią į išganymą. „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“ Juk šabo dieną jie lankėsi Dievo namuose ir klausėsi Dievo žodžio – Mozės ir pranašų! Ir tas turtuolis, kuris turbūt buvo fariziejus, taip pat ateidavo į šventovę pasimelsti, bet akivaizdu, kad nei jis, nei jo broliai nevykdė ko Dievas mokė per Mozę bei pranašus ir liko surakinti nuodėmėse.

Tiek turtuolis, tiek Lozorius buvo nusidėjėliai. Kiekvienas žmogus yra nusidėjėlis, nes jis kas dieną nusideda žinomomis ir nežinomomis nuodėmėmis. Skirtumas tarp jų buvo tame, kad turtuolis ir jo broliai niekuomet neatgailavo. Turtuolis manė, kad Dievo žodžio nepakanka atgailos sužadinimui. Jis priklausė prie tų, kurie klausėsi žodžio, tačiau “girdėdami nesuprato ir regėdami nematė." Kristus paaiškina, kad Dievo žodžio sėkla krenta ir į tokių žmonių širdis, tačiau "paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.” Todėl turtuolis reikalavo stebuklo. „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie [atgailautų].“ Jėzus atmeta tokias mintis. Abraomo žodžiais jis atsakė: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“

Kas yra atgaila? Atgaila - tai radikalus pokytis žmogaus nusistatyme - širdyje ir dvasioje, kuris verčia palikti nuodėmingus kelius ir gyventi taip kaip moko Dievas. Per pranašą Ezechielį Dievas sako: „Duosiu jiems kitą širdį ir įliesiu jiems naują dvasią, išimsiu iš jų kūno akmens širdį ir duosiu jiems jautrią, kad gyventų pagal mano įstatus, laikytųsi mano įsakų ir juos vykdytų.“ Atgaila reiškiasi ten, kur skelbiama Kristaus Evangelija, liudijanti, kad Dievo Sūnus praliejo savo kraują ant kryžiaus už tavo ir visų žmonių nuodėmes. Atgaila apima nuodėmės išpažinimą, gailestį, ankstesnių nuodėmingų kelių išssižadėjimą ir naują, dievobaimingą gyvenimą Dievo akivaizdoje. Ji yra mūsų grįžimas prie Šventojo Krikšto. Kaip Krikšte mes buvome "suvienyti su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu," taip ir toliau, kasdieną, „senasis Adomas atgaila ir atsivertimu mumyse turi būti paskandintas ir mirti su visomis nuodėmėmis bei blogais geismais ir kasdien turi prisikelti ir atgimti naujas žmogus, kuris teisus ir šventas Dievo akyse gyventų amžinai.“

Primindamas Mozę ir pranašus bei priskėlimą iš numirusių, Jėzus nurodo į save. Senasis Testamentas skelbia būsimą Kristaus atėjimą ir jo nuveiktą darbą žmogaus išganymui. Jame išsipildys Raštai – viskas kas apie jį pasakyta per Mozę ir pranašus. Fariziejams jis pasakė: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą.“

Net pats Jėzaus prisikėlimas, jei jo esmės neatskleistų Raštai, neteiktų mums paguodos. Velykų dieną prisikėlęs Kristus aplankė du jo mokinius, keliaujančius į Emaus kaimą. Jie jo nepažino ir išliko prislėgti, nors jau girdėjo moterų liudijimą apie tuščią kapą ir angelų joms paskelbtą žinią, kad Jėzus yra gyvas. Tada Jėzus „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.“ To jiems užteko, kad įtikėti, jog „Mesijas turėjo kentėti ir įžengti į savo garbę!“ Vėliau jie pasakys: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ Jų akys atsivėrė, kai Vakarienės metu jis „paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems.“ Tada dar žemėje jie paragavo būsimos dangaus karalystės puotos palaimos.

Evangelija, Šventosios Dvasios veikimu, atveria ir mūsų akis, o, kaip liudija apaštalas Paulius, "ji kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, ­ Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį." Laiško Romiečiams pabaigoje Paulius vėl pakartoja: „Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją..., būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną..., [Evangeliją], kurią jūs priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti.“ Amen.