2015-05-31

Švč. Trejybė

Kunigas:
Passage: Jn 3, 1-15

Nikodemas pas Jėzų atėjo nakčia. Jis buvo fariziejus, tai yra priklausė tai religinei žydų grupei, kurie manė į dangaus karalystę pateksiantys laikydamiesi žydų religinio įstatymo. Evangelistas jį taip pat įvardija žydų didžiūnu. Ji buvo sinedriono, tai yra žydų seimo narys. Turėdamas tokį statusą jis norėjo išvengti kitų fariziejų ir sinedriono narių įtarių žvilgsnių, todėl Jėzų aplankė tamsos metu.

Į Jėzų jis kreipėsi labai pagarbiai, pavadindamas jį mokytoju nuo Dievo. “Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip Mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo.” Pagarbus kreipinys rodo, kad Nikodemas regėjo Jėzų atėjusį nuo paties Dievo, tolygų pranašui, nes Jėzus darė nuostabius ženklus. Jis pas jį atėjo tam, kad Jėzus daugiau papasakotų apie save ir atskleistų kelią į Dievo karalystę.

Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės.”

Nikodemui šie Jėzaus žodžiai buvo nesuvokiami. Būdamas fariziejus jis mokė, kad į Dievo karalystę žmogus patenka savo pastangomis. Ją regės tas, kuris vykdys religines taisykles, kurias fariziejai išvedė iš 10 Dievo įsakymų ir Mozės įstatymo. Ir šiandien yra nemažai tokių žmonių. Jie mano, kad įžengs į Dievo karalystę savo pastangomis, tai yra laikydamiesi savo pačių apibrėžto ar bendrai priimtino moralės kodekso, nors gyvenime beveik nesilankė bažnyčioje, neišgirdo Dievo žodžio, nepriėmė Sakramento.

Jėzaus nurodytas kelias į Dievo karalystę apverčia aukštyn kojom tokią nuomonę. Jis atmeta fariziejišką teisuoliškumą ir savęs aukštinimą. Į Dievo karalystę pateks tik tas, kurio prigimtyje įvyks radikalus pokytis, kuris atgims iš aukštybės.

“Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas?“ Nikodemo klausimas rodo, kad jis nesuprato Jėzaus žodžių. Žinoma, fiziškai žmogus gimti antrą kartą negali, todėl jis manė, kad Jėzus turėjo mintyje naujo moralinio gyvenimo pradžią. Bet kaip jau garbingo amžiaus žmogus gali pasikeisti, palikti nuošalyje seno žmogaus gyvenimo būdą? Jam tai būtų lyg naujas gimimas pasaulyje, naujo gyvenimo pradžia, bet tokiame amžiuje tai atrodo neįmanoma.

Jėzus paaiškina naujo gimimo esmę. Žinoma, tai nėra naujas gimimas kūnu, bet dvasinis atgimimas, kuris įvyksta per vandenį ir Šventąją Dvasią. „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.“

Atgimti iš naujo pats žmogus nepajėgus. Padovanoti naują gimimą gali tik Dievas Šventoji Dvasia. Todėl atsivertimas nėra žmogaus pastangų vaisius, bet Dvasios darbas, kurį ji atlieka per Krikšto vandenį. Tai tikras vanduo, bet nepaprastas vanduo, nes tai vanduo sujungtas su Dievo žodžiu ir pažadu.

Dvasinis atgimimas būtinas, nes „kas gimė iš kūno, yra kūnas.“ Po nuopuolio kiekvieno žmogaus kūnas nuo gimimo yra pažeistas įgimtosios nuodėmės. Ši nuodėmė reiškiasi įvairiais būdais, iš kurių pats baisiausias yra netikėjimas ir nusistatymas prieš Dievą, jo neigimas ir kovojimas prieš jį. Apaštalas Paulius paaiškina kokiais būdais mumyse atsiskleidžia įgimtoji nuodėmė. „Kūno darbai žinomi; tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai.“ Krikštas yra atgimdantis nuplovimas, kurio metu per vandenį ir Šventąją Dvasią mes tampame naujais žmonėmis. Krikšte Kristus atleidžia visas mūsų nuodėmes, panaikina įgimtosios nuodėmės kaltę ir padovanoja savo teisumą. Kristuje mes tampame naujas kūrinys.

Šis dvasinis atgimimas Dievo Dvasios darbas, todėl jo neįmanoma vertinti protu ar jausmais. Mes galime kalbėti tik apie atgimimo vaisius, tai yra Šventosios Dvasios vaisius, kuriuos Dvasia žmogui perteikė Krikšte. Aiškumo dėlei Jėzus pateikia gamtos pavyzdį. „Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios.“ Šis atgimimas yra Dievo slėpinys, todėl Krikštas yra Sakramentas.

Nikodemas norėjo dar aiškesnio dieviškosios paslapties paaiškinimo, todėl klausė: „Kaip tai gali būti?“ Jis vis dar manė, kad į Dievo karalystę patenkama per fariziejų nustatytų religinių 613 gyvenimo taisyklių laikymąsi. Jėzus nusistebėjo, kad Nikodemas to nesuprato, nes pastarasis buvo Švento Rašto žinovas, vadinamas mokytoju. „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jei netikite, man kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius?“

Jėzaus žodžiai rodo, kad jo laikais fariziejai nebesuprato tikrojo Švento Rašto mokymo. Jie virš Dievo Žodžio iškėlė raidę – savo religines taisykles ir per jas jie aiškino Švento Rašto esmę. Tuo tarpu Jėzus skelbia dalykus, kuriuos jis žino. Jis kalba dangiškuosius dalykus, nes jis yra „Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus.“ Jis yra amžinas, visa žinantis Dievo Sūnus, antrasis Šventosios Trejybės asmuo, kuris „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš mergelės Marijos ir tapo žmogumi.“ Jis atėjo liudyti dangiškuosius dalykus ir teikti atgimimą per vandenį ir Dvasią, tačiau dieviškojo slėpinio protas negali suvokti.

Nikodemui Jėzus pranešė, kad nužengė iš dangaus tam, kad būtų iškeltas. Vardan mūsų jis bus iškeltas ant kryžiaus medžio, kad savo mirtimi ir prisikėlimu atvertų duris į Dievo karalystę. Jis pateikė Mozės analogiją, sakydamas: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.“

Turbūt visi esame matę simbolį, vaizduojantį žaltį ant kryžiaus. Šiandien šį simbolį plačiai naudoja medicina, tačiau iš tikrųjų jis reiškia Kristaus pergalę prieš šėtoną. Izraelitus dykumoje puolant gyvatėms, Dievas paliepė Mozei pasidaryti varinį žaltį ir iškelti pritvirtinus jį prie medinio stulpo. Gyvatei įgėlus izraelitai pažvelgdavo į žaltį ir tikėjimu Dievo pažadu jie likdavo gyvi. Šis simbolis liudija būsimą Kristaus pergalę. Kaip varinėje gyvatėje nebuvo nuodų, taip ir Kristuje nebuvo nuodėmės. Ant jo bus uždėtos mūsų nuodėmes, kad su jomis jis mirtų ant kryžiaus. Kaip Izraelitai pažvelgę į varinį žaltį tikėjimu likdavo gyvi, taip ir nusidėjėlis žvelgdamas tikėjimo akimis į Jėzų gauna amžiną gyvenimą. Tai paliudija pats Jėzus, sakydamas: „Kas tiki ir yra pakrikštytas, bus išganytas.“ Ir šį išganymą Dievas perduoda per Krikšto vandenį, per nuodėmių išpažinimą, per Kristaus kūną ir kraują. Jį jis dovanoja ne dėl mūsų teisumo darbų, o vien tik todėl iš malonės, nes Žmogaus Sūnus laisvanoriškai sutiko būti iškeltu ant kryžiaus medžio, kad nuimtų pasaulio nuodėmę ir užtarnautų atpirkimą. Todėl po Mozės žalčio analogijos Jėzus ištaria žodžius, kuriais jis susumuoja Evangeliją: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Amen.