Šiandieninė evangelija kalba apie tobulesnį krikščionišką gyvenimą. Ji moko, kaip krikščionis turi pasielgti situacijose, kai su juo nepalankiai elgiamasi. „Nesipriešink piktam [žmogui],“ – moko Viešpats – „Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.“ Jėzus taip pat moko koks turi būti požiūris į priešus: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai.“ Ir Jėzus priduria: „būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“

Kitaip tariant, Jėzus mus moko laikytis tokio požiūrio, kokio laikosi ir Dangiškasis Tėvas. „Jis leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“

Be abejo mes suprantame, kad ši evangelija reikalauja detalesnio paaiškinimo. Mums atrodo, kad mums, nuodėmingiems žmonėms neįmanoma būti tokiems kaip dangiškasis Tėvas. Iš gyvenimo patirties mes žinome, kad praktiškai neįmanoma nesipriešinti piktam žmogui arba atsukti kairįjį skruostą. Bet tuo pačiu metu juk tai Dievo Žodis, o Viešpaties Žodis yra tiesa ir krikščionis turi laikytis jo gyvenime bei elgesyje.

Pirmiausia reikia pripažinti, kad krikščionis gyvena dviejose gyvenimo ir veiklos sferose: pasaulyje ir ten, kur tvyro Viešpaties mokymas – krikščioniškoje aplinkoje, bažnyčioje, krikščioniškoje šeimoje. Evangelijoje Jėzus tai aiškiai atskiria vartodamas žodelį „tarp jūsų“, parodo skirtumą tarp krikščioniškos atmosferos ir pasaulio. Daugelyje vietų Kristus apibūdina situaciją, kokia yra pasaulyje ir priduria: „Tarp jūsų to nebus“, “tarp jūsų yra ne taip!“

Taigi ir šioje evangelijoje Jėzus pirma sako, kaip gyvenimas reguliuojamas pasaulyje. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Akis už akį ir dantis už dantį.“ Čia Jėzus cituoja Mozės įstatymą, kuris reguliavo tarpusavio santykius Izraelitų bendruomenėje dar prieš mūsų erą. Šis įstatymas iš tikrųjų yra ne Mozės, bet Dievo įstatymas, kurį Viešpats izraelitams davė per Mozę. „Akis už akį, dantis už dantį. Kokią žaizdą jis padarė artimui, tokia ir jam bus padaryta. Kas ... užmuštų žmogų, turės būti nubaustas mirtimi. Vieną ir tą patį įstatymą turėsite ateiviui ir izraelitui, nes aš esu Viešpats, jūsų Dievas.“

Šiuo įstatymu buvo sureguliuota visa vakarų pasaulio civilizacija. Iš Dievo įstatymo kilo taip vadinamas pasaulietinis įstatymas, įvairūs kodeksai, kurie numato bausmę už įvairius nusižengimus. Ir tai yra būtina. Šiame pasaulyje yra reikalingi teismai, reikalingi teisėjai, reikalingos institucijos, kurios prižiūrėtų tvarką. Pagalvokime, kas būtų, jeigu visuomenėje nebūtų policijos arba jeigu toji netinkamai atliktų jai pavestas užduotis. Kas būtų jeigu užgautas per dešinį skruostą, žmogus atsuktų kitą, arba norinčiam atimti marškinius, jis atiduotų ir apsiaustą? Gyvenimas visuomenėje taptų neįmanomas, įsigalėtų betvarkė, chaosas, fiziškai stipresnis pavergtų silpnesnį.

Pasaulietinis įstatymas yra būtinas, nes daug žmonių pasaulyje atmeta Dievą, negyvena kaip Dievas nori, atvirai daro nuodėmę. Ar galima tikėtis, kad jie staiga pasikeis ir pradės gyventi moralų gyvenimą? Ne. Todėl blogis turi būti baudžiamas. „Akis už akį ir dantis už dantį... kas užmuštų žmogų, turės būti nubaustas mirtimi,“ – nors ir netiesioginėje formoje, tačiau šis įstatymas yra taikomas ir šiandien. Šis įstatymas daro gyvenimą įmanoma šiame pasaulyje, kur neretai viršų ima nuodėmė. Priešingu atveju įsigalėtų nuodėmė, o su ja ir visokio pobūdžio apgavystės.

Pamąstykime, ar krikščioniui pasaulietinis įstatymas reikalingas? Lyg ir ne, nes jis savo gyvenime vadovaujasi Dievo duotu Įstatymu – 10-čia jo įsakymų. 10 Dievo įsakymų nurodo gerbti tėvus, mokytojus, ir vyresniuosius, draudžia vogti, žudyti, peržengti santuoką, šmeižti ar kitaip apkalbėti artimą, visokiomis gudriomis priemonėmis ardyti artimo šeimą ar legaliais metodais tykoti užvaldyti jo turtą. Tad kur yra tikras krikščioniškas tikėjimas, ten yra ir pamaldus, dievobaimingas gyvenimas. Ten taip pat yra malonė bei atleidimas, todėl evangelijoje Jėzus sako: “Tarp jūsų yra ne taip, [kaip tarp muitininkų ar pagonių]!“

Ši evangelija yra taikytina tik krikščioniškoje aplinkoje. Net ir po Krikšto išlieka tai, ką Dievo žodis vadina įgimtąja nuodėme, mūsų polinkiu į nuodėmę - net ir tikintis žmogus nėra tobulas ir nusideda prieš Dievą ir artimą. Net tikintis žmogus supyksta ir kartais pykčio pagautas suduoda artimui per žandą, net krikščionį kartais suima pagunda bylinėtis dėl įvairių smulkių dalykų - „dėl marškinių“. Netgi apaštalai kartą užvaldyti didybės jausmo susiginčijo, kuris iš jų didžiausias. Kristaus žodžiais, jei tai vyksta „tarp jūsų“, tuomet reikia vadovautis jo Kalno Pamokslu, Evangelija. Bažnyčioje, krikščioniškoje aplinkoje ir visur, kur gyvena tikintys žmonės, reikia išmokti nusileisti ir netgi gavus per žandą neatsakyti tuo pačiu. Bet, Kristus pabrėžia, kad toks, aukštesnio lygmens elgesys yra taikytinas ne pasaulyje, o „tarp jūsų, [krikščionių, kurie siekia gyventi taip, kaip moko dangiškasis Tėvas].“

Nors Kristus ragina siekti Šventosios Dvasios, mūsų šventintojos, pagalba būti tobulesniais, mes niekada netapsime tokie tobuli kaip dangiškasis Tėvas. Tik Dievo Sūnus buvo toks tobulas ir mūsų atžvilgiu įvykdė tai, apie ką ji moko šios dienos Evangelijoje. Tik jis galėjo melstis už savo priešus, už tuos, kurie jį kalė prie kryžiaus, atsukti kitą žandą tiems, kurie į jį spjaudė ir visaip tyčiojosi, ištarti: „Tėve, atleisk jiems...“

Dievo Sūnus atėjo į žemę tam, kad mūsų vietoje įvykdyti Dievo įstatymo reikalavimus ir likęs šventu ant savęs prisiimti viso pasaulio nuodėmes. Jis tapo Dievo avinėliu, kuris neša pasaulio nuodėmes, su jomis mirė ant kryžiaus, ir tokiu būdu užtarnavo mums jų atleidimą, mūsų sutaikymą su Dievu ir amžiną gyvenimą. Ir šiandien jis mus šventina Dievo Žodžiu su kuriuo mūsų širdį lanko Šventoji Dvasia. Per malonės priemones, per sakramentus, jis perduoda savo kryžiaus ir Velykų pergalės vaisius, tai yra nuodėmių atleidimą, malonę ir išganymą.

Sustiprinti jo žodžiu ir sakramentu ir mes siekime aukštesnių Dievo vertybių ir siekime gyventi taip, kaip moko Kristus. „Nemėgdžiokite šio pasaulio“ – sako apaštalas Povilas, - „bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula.“ Apaštalas Paulius iš tiesų labai aiškiai perteikia Romos bažnyčiai, ko Kristus moko šios dienos evangelijoje:

„Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite. Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais. Sutarkite tarpusavyje. Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, ­ sako Viešpats. Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.“ Amen.