2013-10-13

20 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Passage: Mk 10, 2-9 (10-16)

Šios dienos evangelija paliečia skyrybų temą. Joje nagrinėjamas Jėzui užduotas fariziejų klausimas: „Ar galima atleisti žmoną?“

Markus evangelistas rašo, kad pateikdami šį klausimą fariziejai siekė jam paspęsti pinkles. Jie puikiai suprato, kad tai sudėtingas klausimas, todėl gudriai siekė Jėzaus atsakyme išgirsti ką nors, dėl ko jį būtų galima apkaltinti prieš tautą, o gal ir prieš vyriausybę. Jeigu Jėzus būtų pasakęs, kad skyrybos yra negalimas dalykas, jis būtų nusižengęs Mozės įstatymui, o jei jis būtų pasakęs, kad skyrybos yra pateisinamas dalykas, fariziejai būtų jį apkaltinę piktžodžiavus prieš santuokos šventumą – juk santuoką įsteigė pats Dievas, sukurdamas vyrą ir moterį.

Fariziejai jau nekartą patyrė, kad paspęsti pinkles Dievo Sūnui nėra taip lengva. Ir šį kartą Jėzus atsakė jiems klausimu: „O ką apie skyrybas rašo Mozės įstatymas?“

Mozės įstatymas tam tikrais atvejais leido skyrybas. Fariziejai pacitavo Pakartotino įstatymo knygą, kur vyras tam tikrais atvejais turėjo teisę parašyti skyrybų raštą. Tie atvejai buvo neištikimybė ir kitoks „nepadorumas“.

Fariziejų iškeltas klausimas yra sudėtingas įvairiais požiūriais ir į jį neįmanoma atsakyti vienareikšmiškai. Daug šeimų gyvena laimingą gyvenimą, tačiau nemažai šeimų susiduria su įvairiais tarpusavio sunkumais, kurie santuokinį gyvenimą gali padaryti sunkiai įmanomą. Mozės įstatyme paminėtas neištikimybės pavyzdys, tačiau priežasčių yra ir daugiau. Žmogaus prigimtis yra pažeista nuodėmės, kuri kaip ir kitais atvejais, tai ir santuokos atveju pasireiškia įvairiais būdais, griauna santykius, daro juos sunkiai įmanomus. Mozė sutiko, kad skyrybos nėra geras dalykas, tačiau jis įteisino jas tam, kad būtų išvengta dar didesnių nuodėmių.

Todėl kalbėdamas apie Mozės įstatymo skyrybų nuostatus Jėzus sako: “Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą.“ Mozė leido tam tikrais atvejais skirtis, nes kai kuriais atvejais gyventi kartu toliau būtų sunkiai įmanoma tiek vyrui, tiek žmonai ir santuoka tik keltų skausmą abejoms pusėms.

Tačiau Jėzus tuo nebaigia savo atsakymo. Jis praneša Dievo požiūrį į santuoką. Viešpats sutvėrė žmogų - vyrą ir moterį, kad jie sukurtų šeimą, kad gyventų kartu, vienas kitą gerbtų bei mylėtų. Tokios santuokos iš žmogaus nori Dievas ir skyrybos niekada nėra pagal jo valią. Kristus netgi pabrėžia: „Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!”

Šie Jėzaus žodžiai visada ištariami per šventąją Santuoką. Tokia yra Dievo valia, kad prie altoriaus Dievo akyse sujungusi savo širdis ir sukeitusi žiedus pora gyventų Dievui tinkamą gyvenimą, atsilaikytų prieš pagundas ir santuokiniame gyvenime vengtų į skyrybas vedančių nuodėmių.

Apaštalas Paulius santuokos bendrystę prilygina Kristaus ir Bažnyčios slėpiniui. Kristus yra jaunikis, kuris parves į savo Tėvo namus nuotaką Bažnyčią, pažadėdamas palaimintą gyvenimą Dievo artumoje. Kristaus mokyme amžinasis gyvenimas prilyginamas santuokos puotos džiaugsmui. Todėl paragindamas vyrus gerbti savo žmonas apaštalas Paulius sako: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią [...]. Ši paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią.“ Apaštalas Petras liudija apie vyro pagarbą žmonai: “O ir jūs, vyrai, supratingai gyvendami su moterimis, atsižvelkite, kad jos priklauso silpnesnei lyčiai, pagerbkite jas, kaip turinčias kartu su jumis paveldėti gyvenimo malonę; tada jūsų maldos nebus trikdomos.“ Šios meilės ir pagarbos taip pat reikalauja santuokos priesaika, kuri primena, kad tokia yra Dievo valia, jog santuoka neturi būti kitaip išardoma, kaip tik mirties atveju.

Tai ne atsitiktinumas, kad po fariziejų klausimo apie skyrybas žmonės pas Jėzų nešė vaikučius, prašydami juos palaiminti. Vaikai yra santuokos vaisiai, kuriais Dievas apdovanoja vyrą ir žmoną ypatingai būdu. Kita vertus, jie nėra tobulesni už tėvus, todėl jiems, kaip ir tėvams, reikia nuolatinės Jėzaus malonės. Jėzaus juos turi paimti į savo rankas ir laiminti. Todėl dar kūdikystės dienose jie turi būti atnešami prie Šventojo Krikšto, kuriame Kristus juos nuplauna savo krauju, atgimdo per vandenį ir Šventąją Dvasią, ir padovanoja nuodėmių atleidimą bei naują gyvenimą Dievo artumoje. Vaikai turi būti pamokomi iš katekizmo namuose ir bažnyčioje, sužinoti apie Dievo 10 įsakymų ir juos vykdyti, išmokti tikėjimo išpažinimą, kuriame Dievas apreiškia kas jis yra ir kokį darbą jis atliko žmogaus išganymui. Vaikai turi išmokti melstis, todėl tėvai juos turi pamokyti „Tėve mūsų“ maldą. Pagaliau vaikai nuolatos turi būti vedami pas Jėzų - tėvai turi vestis juos į bažnyčią klausytis Dievo žodžio, o suėjus tinkamam amžiui konfirmacijos pamokoms, po kurių jie priims jo švenčiausiąjį sakramentą – Viešpaties kūną ir kraują jų pačių išganymui. Todėl Kristus šią evangeliją ir baigia žodžiais: “Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.“ Amen.