6 spalio, 2013

Pjūties padėka

Kunigas:
Biblijos tekstas: Lk 12, 13-21

Mūsų požiūriu evangelijoje aprašytas žmogus pasižymėjo darbštumu, apdairumu ir taupumu. Jis uoliai dirbo, žvelgė į priekį ir planavo. Jis neleido derliui pražūti, bet dėjo pastangas jį saugiai sukrauti ir sandėliuoti. Bet Dievas vis dėlto jį pavadino "kvailučiu".

Ši istorija gali būti aktuali ir šiandieniniam žmogui, net jei jo veikla nėra tiesiogiai susijusi su žemės ūkio darbais ar derliaus nuėmimu. Mes gyvename reklamos pilname pasaulyje, kurioje yra begalės pasiūlymų kaip užsigarantuoti ateitį, saugią senatvę, kaip mūsų gyvenimą padaryti saugesniu ir komfortiškesniu. Vos ne kiekvienas jaunas žmogus šiandien siekia ne tik turėti gerą darbą, bet kuo greičiau sukaupti nuosavybės, įsigyti namą ar butą ir kitus patogiam gyvenimui reikalingus dalykus. Tai nėra blogai, nes materialios vertybės savaime nėra blogis ir jos reikalingos kol gyvename „šios žemiškos padangtės būste“. Tačiau nereikia užmiršti, kad ne vien materialiomis gėrybėmis gyvas žmogus.

Apie tai kalba ir šios dienos evangelija. Kodėl gi Dievas šį žmogų pavadino kvailučiu? Tikrai ne todėl, kad jis buvo turtingas ir kad apdairiai rūpinosi sukrauti savo derlių. Jis elgėsi teisingai norėdamas praplėsti savo daržines, neleisdamas duonai sunykti lauke. Jėzus sako, kad visa bėda šio žmogaus atveju slypėjo jo požiūryje - jis išbraukė Dievą iš savo gyvenimo. Vietoje to, kad savo pasitikėjimą ir ateitį sudėti į Dievo rankas, visas ateities garantijas jis regėjo savo turtuose. „Manoji siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ Tas "daugeliui metų sukrautas gėrybes", tuos turtus, jis pavertė netikru dievu - stabu, į kurį sudėjo visą savo pasitikėjimą ir viltis.

Jėzus sako: „Jis krovėsi savo turtus, bet nesirūpino tapti turtingas pas Dievą.“ Jis visiškai užmiršo Dievą ir savo sielos išganymą. Savo požiūriu ir elgesiu jis tapo labai panašus į šiandieninį žmogų, kuris gyvenimo vertę ir kokybę matuoja pagal turtus ir nesirūpina tapti turtingas pas Dievą. Dažnai toks žmogus gyvena be Dievo žodžio, be maldos, be sakramento. Jis keliauja per gyvenimą pasitikėdamas savo jėgomis, sudėdamas garantijas į turtus, kol Dievas jam galiausia ištars: „Kvailuti, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“

Todėl Jėzus šią evangeliją pradeda žodžiais: „Saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto.” Būtent godumas ir pražudė šį Evangelijoje apibūdintą žmogų. Neveltui tradiciškai godumas laikomas viena iš septynių mirtinų nuodėmių, nes ji yra pražūtinga sielai. Godumas yra dvasinė nuodėmė, tai neteisingas požiūris į gyvenimą. Jis pasireiškia dideliu materialinių vertybių, jėgos, galios troškimu, norėjimu ją išlaikyti ir dar padidinti.

Godumas yra jausmas, kuris užvaldo žmogų. Kadangi tai nuodėmė, ji taip surakina žmogų, kad visas jo gyvenimas tampa nukreiptas viena kryptimi – turtų ir galios troškime. Atrodytų jis jau turi daug, bet jam visada atrodys mažai. Kad ir kiek jis beturėtų, jam niekad nebus gana, nes savo saugumą jis sieja su turtais. Dar blogiau, godumo užvaldytas žmogus vardan materialių vertybių išsižada dvasinių, išbraukia Dievą iš savo gyvenimo ir taip pražudo sielą. Nors Kristus ir už jį numirė ant kryžiaus, jis nemano, kad jam reikia gauti iš Dievo Sūnaus išganymą per žodį ir sakramentus, ateiti į bažnyčią, priimti Kristaus kūną ir kraują nuodėmių atleidimui bei išganymui. Toks žmogus užmiršta, kad ne vien turtai reikalingi šiam ir būsimam gyvenimui. Vieną dieną bus pareikalauta jo gyvybės ir prieš Dievą jis atsistos toks, kaip ir atėjo į šį pasaulį – beturtis, ir tada Dievas jo paklaus: „Kvailuti... kam gi atiteks, ką susikrovei?“

Kristus mus moko atsakingai naudotis žemiškomis Dievo dovanomis, tačiau kartu neužmiršti amžinųjų. Neteisinga būtų manyti, kad žemiškos gėrybės yra mūsų ateities garantas, ar kad jos jau savaime garantuoja mūsų poilsį, valgį, gėrimą, ir linksmus pokylius, nes mūsų Viešpats šioje evangelijoje primena nepajudinamą tiesą: „Jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto.” Tas, kuris mano atvirkščiai Dievo akyse yra nei daugiau, nei mažiau kaip „kvailutis,“ nors ir koks protingas jis būtų, nors ir kokia materiali sėkmė jį lydėtų šiame gyvenime.

Gyvenkime suprasdami, kad visos žemiškos gėrybės, kurias mes užgyvename ateina iš Dievo palaimos. Mes turime dirbti, derliaus gausumas priklauso ir nuo dirvos kokybės, nuo oro sąlygų ir kitų faktorių, tačiau neiškelkime mūsų pastangų ir sėkmės virš amžinųjų vertybių, nepadarykime jų stabu, kuriam pradedame tarnauti. Verčiau nepamirškime padėkoti Dievui už tas gėrybės, kurias kiekvienais metais gauname iš jo rankų. „Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina,“ skelbia psalmistas. Užgyvenę materialių vertybių nepamirškime paaukoti tam, kuris jus dosniai palaimino, jo garbei ir jo Bažnyčiai. Apaštalas Paulius sako: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.“

Evangelijoje aprašytas žmogus krovėsi turtus, bet nesirūpino tapti turtingu pas Dievą. O kaip tapti turtingu pas Dievą? Šie amžinieji turtai – ne mūsų nuopelnas; mes jų neuždirbame patys, bet juos gauname. Dievo turtai yra ne kas kita kaip nuodėmių atleidimas, gyvastis ir išganymas, kuriuos mums užtarnavo jo Sūnus Jėzus Kristus savo paslaptingu šventu įsikūnijimu, savo šventu gimimu, savo krikštu, pasninkais ir gundymais, savo agonija ir kruvinu prakaitu, savo kryžiumi ir kančia, savo mirtimi ir palaidojimu, savo šventuoju prisikėlimu ir dangun žengimu bei Šventosios Dvasios Gaivintojos atsiuntimu. Šie jo turtai tampa ir mūsų asmenine nuosavybe per žodį ir Sakramentą. Juos mes gauname iš paties Kristaus Švento Krikšto valandą ir atėję prie altoriaus priimti jo kūną ir kraują. Krikščionis šiuos turtus turi ne todėl, kad jis juos kokiu tai būdu užsidirba savo teisumo darbais ar nuopelnais, bet todėl, kad jis turi Gelbėtoją, kuris jam užtarnavo Dievo malonę ir išganymą. Todėl, kaip moko katekizmas, „už visa tai aš turiu jam dėkoti, jį garbinti, jam tarnauti bei būti paklusnus. Tai tikriausia tiesa.“ Amen.