Reformacija buvo bene didžiausias įvykis praėjusio tūkstantmečio Vakarų Bažnyčios gyvenime, iki gelmių sukrėtęs ne tik ją, bet ir visą 16-17 a. politinį bei religinį gyvenimą.

Dauguma sutinka, kad reformacija prasidėjo 1517 m. Visų Šventųjų išvakarėse, kuomet Martynas Liuteris prie Saksonijos Vitenbergo Pilies bažnyčios durų prikalė 95 tezes. Šis įvykis dailininkų dažnai buvo vaizduojamas ryškiomis ir sodriomis spalvomis, o pats vienuolis pristatomas kaip ryžtingai kalantis tezes didvyris. Tačiau iš tikrųjų šis vienuolis nė nemanė, kad tą dieną prasidės Bažnyčios reformacija. Tezės nebuvo reformacijos programa – jose jis iš esmės pasisakė tik prieš viduramžiais paplitusią praktiką – indulgencijų pardavinėjimą - raštų, kuriuos nusipirkęs žmogus galėjo save laikyti teisiu prieš Dievą, nes jo nuodėmės tokiu būdu buvo atleistos. Tad dėka su teisumo ar išteisinimo klausimu susieta religine praktika prasidėjo reformacija.

Mūsų Viešpats šiandieninėje evangelijoje kalba: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti.“ Šiandien mes žinome, kad teisumas yra ne mūsų pačių, bet Kristaus, ir jį Viešpats padovanoja atgailaujančiam nusidėjėliui. Mes žinome kaip gauti iš Kristaus šį teisumą – išpažinti nuodėmes, išgirsti jo žodį ir priimti sakramentą. Savo kūnu ir krauju apsilankydamas pas mus Kristus perduoda mums savo teisumą, malonę ir išganymą. Jis tai kartą mumyse padarė šventame Krikšte, jis sekmadienį mus vėl daro teisiais Altoriaus Sakramente.

Dabar tai mes žinome ir už tai dėkojame Dievui, tačiau viduramžiais žmonės to nežinojo. Su šiuo klausimu susidūrė ir M. Liuteris. Atsakymo jis nerado net įstojęs į augustiniečių vienuolyną, laikydamasis visų griežtų šventėjimui reikalingų taisyklių. Jį neramino klausimas: „Kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą, jei jis yra nusidėjėlis“. Jis žinojo Kristaus žodžius: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo“ – jis jo alko, jis jo troško, bet niekur negalėjo rasti. Ieškantys teisumo buvo guodžiami ir mokomi, jog reikia padaryti viską kas jų galiose, ir tada Dievas suteiks jiems malonę, apsireikšdamas kaip malonus ir gailestingas Dievas.

Tačiau kaip žmogus galėjo būti tikras, kad jis jau tikrai padarė viską Dievo atžvilgiu, kuris jį pasotins teisumu? M. Liuteris to siekdamas tapo vienuoliu, tačiau vienuolio abitas jam ramybės nesuteikė, nes jo sąžinė nuolatos kartojo: „Tu dar ne viską padarei.“ Tai reiškia, kad jis dar nerado maloningojo Dievo ir toliau pasiliko neteisumo būsenoje. Jis žinojo, kad Dievas yra teisus, nes teisia teisingai. Teisiuosius ji apdovanos amžinuoju gyvenimu, nusidėjėlius pasmerks amžinu nubaudimu. Vienuolis puolė į nusivylimą, kol pagaliau jis atrado Dievo malonę pranašo Habakuko žodžiuose "Teisusis gyvens tikėjimu" ir Pauliaus laiške Romiečiams, kuriuose apaštalas liudijo, jog žmonės „..išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Apaštalas Povilas liudijo, kad žmonės yra išteisinami ne per savo teisumo darbus, bet per Kristų dovanai, nes „Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą.“ Liuteris tai pergyveno vienuolyno bokšte. Vėliau jis pasakys, jog tą minutę jis pasijuto lyg praėjęs pro rojaus vartus.

Tačiau viešai buvo mokoma, kad žmogus pirma turi padaryti viską ką gali, jog savo darbais jis turi prisidėti prie išteisinimo ir susitaikymo su Dievu. Siekiant apraminti neramias sąžines buvo įvesta įvairių papildomų praktikų, kurias vykdydamas žmogus gaudavo išganymui reikalingos Dievo malonės. Ilgainiui suklestėjo šventųjų relikvijų garbinimas. Grįžę iš kryžiaus karų riteriai jų pargabeno ne vieną. Saksonijos kunigaikštis Fridrichas išmintingasis jų buvo sukaupęs net 5000. Pagarbiai jas aplankęs ir peržiūrėjęs žmogus taip pat gaudavo Dievo malonės, kurios trūks skaistykloje. Bene keisčiausias viduramžiais paplitęs reiškinys buvo indulgencijų raštų pardavinėjimas. Tokį raštą nusipirkęs žmogus tam tikra prasme galėjo save laikyti išteisintu, arba kalbant Kristaus žodžiais, „pasotintu teisumu.“

Indulgencijų raštų žalą Liuteris patyrė pavaduodamas susirgusį Vitenbergo Šv. Marijos bažnyčios kunigą. Klausant išpažinčių kai kurie žmonės parodydavo jam indulgencijų raštą, tvirtindami, kad jų nuodėmės jau atleistos. Liuteris pamatė kokią žalą tokie raštai darė tikinčiųjų sieloms, todėl ėmė prieš tai kovoti. Lapkričio 1 d. per Visus Šventuosius į Vitenbergą turėjo suplaukti piligrimų minios, nes Fridrichas Išmintingasis tą dieną turėjo atverti jo sukauptą relikvijų kolekciją. Pasinaudodamas šia proga Visų Šventųjų išvakarėse vienuolis prikalė 95 tezes, kuriose pasmerkė indulgencijų raštų pradavinėjimą. „Indulgencijų turtai yra tinklai, kuriais dabar žvejojami vyrų turtai.“ „Tikrasis bažnyčios turtas yra šventoji Dievo šlovės ir gailestingumo evangelija.“ „Per daug iškelia žmogų tie, kurie sako, kad siela kyla į dangų vos skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui.“ „Iš tiesų, skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui, gali išaugti pelnas ir godumas, o bažnyčios užtarimas yra vieno Dievo valioje.“

Kaip jau minėta, jis nežinojo, kad su tezių prikalimu prasidės reformacija. Tezių prikalimas prie durų neturėjo kažkokios simbolinės reikšmės, nes ant bažnyčios durų tuomet buvo kabinami įvairūs skelbimai – juk tada "modernių" žiniasklaidos priemonių nebuvo. Šventoji Roma išgirdusi apie Liuterio tezes pradžioje spėjo, kad Vokietijoje susipyko indulgencijų pardavinėtojai ir ėmė vienas prieš kitą rašyti tezes. Tačiau tai, kas įvyko Visų Šventųjų išvakarėse neturėjo nieko bendra su tarpusavio ginčais. Vienuolis pasisakė prieš pačias indulgencijas, kaip žalingas žmogaus atgailai ir išganymui.

Liuteris tezėse nurodė į Kristų. „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo.“ Liuteris dar kartą atskleidė, kur rasti šį teisumą. Teisumas yra ne mumyse pačiuose, jis nėra uždirbamas kokiais nors šventumo ar gailestingumo darbais. Teisumas yra tik Kristuje, kurį Tėvas siuntė nešti viso pasaulio nuodėmes ir su jomis mirti ant kryžiaus. Teisumą mums užtarnavo Kristus savo nekalta kančia, krauju ir mirtimi. Tik Kristus gali pasotinti „alkstančius ir trokštančius teisumo,“ nes teisumas yra jo nuosavybė. Ir apaštalas Paulius šiandien sako, kad tikinčiajam šį teisumą Kristus duoda dovanai. Viešpats jį padovanoja ne dėka mūsų teisumo darbų, kurie Dievui yra mieli, bet iš malonės. Laiške Efeziečiams jis liudija: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų.“

Tad palaiminti yra tie, kurie trokšta teisumo prieš Dievą niekur kitur, kaip tik jų Išganytojuje, Dievo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Teisumo alkis ir troškulys juos skatina ateiti į bažnyčią prie malonės priemonių. Šventoji Dvasia apreiškia šį teisumą Evangelijos žodžiu ir nurodo į Kristų. Teisumo alkis ir troškulys juos ragina ateiti prie švenčiausio jo Altoriaus Sakramento, kuriame pats Kristus perduos atleidimą ir išganymą. Todėl tikrai yra palaiminti tie, kurie išganymo alksta ir trokšta vien Kristuje – Viešpats tikrai juos pasotins. Amen.