Visų šventųjų dieną mes prisimename visus Dievo šventuosius, kurie gyveno iki mūsų ir kurie savo gyvenimu bei mokymu paliko sektiną pavyzdį. Tikėjimo išpažinimo raštai moko, jog šventuosius „galima atminti, idant sektume jų tikėjimu ir gerais darbais“ (Augsburgo Išpažinimas §21). Juos prisimindami mes dėkojame Dievui, kad jis davė Bažnyčiai tokių mokytojų ir pamaldžių žmonių ir per juos parodė, jog nori išgelbėti visus tikinčiuosius. Antra, tokių žmonių gyvenimas stiprina mūsų tikėjimą. „Matydami, kaip Petrui dovanota už išsižadėjimą, ir mes pasijuntame drąsesni labiau tikėti, kad malonė iš tiesų apstesnė už nuodėmę.“ Trečia, regėdami jų gyvenimą mes turime pasekti jų tikėjimu ir kitomis dorybėmis (AI Apologija §21).

Apie žmones, kurie Dievo akyse yra šventieji liudija Senasis ir Naujasis Testamentai. Tai tvirto tikėjimo ir dorybėmis turtingi žmonės, kurių buvo bažnyčioje per visus amžius. Tiesa, jie savęs nelaikė šventais, nes šventumas yra ne mūsų, bet Kristaus, kurį mes gauname per Žodį ir Sakramentus, tačiau mūsų akyse jie yra šventi ir gerbtini bei verti prisiminimo, nes jie iš kitų išsiskyrė savo dorybėmis. Laiške Hebrajams jie vadinami „liudytojais.“ „Todėl ir mes, tokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų.“

Apie šias aukštesnes krikščioniškas dorybes, kurių siekė visi šventieji, kalba Jėzus šios dienos evangelijoje. Tai palaiminimų evangelija, nes kiekviena iš aštuonių jos eilučių prasideda žodžiu „palaiminti.“ Kiekvienoje jų Jėzus nurodo sąlygą palaiminimui gauti ir apibūdina atlygį, kurį suteiks Dievas.

„Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė.“ Ką reiškia būti vargdieniu dvasiose? Tai būti nuolankios ir atgailaujančios širdies. Nuolankumas yra vertybė, tačiau dažnai žmonės tai daro ne iš širdies, veidmainiaudami. Jėzus kalba apie tokią širdies būseną, kur nuolankumas ir atgaila yra tyri, neveidmainiški. Tokį nuolankumo ir atgailos pavyzdį Kristus pateikia fariziejaus ir muitininko palyginime. Muitininkas šventovėje „stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’“ Priešingybė vargdienio dvasiai yra fariziejus, kuris dėkojo Dievui, kad yra ne toks, kaip kiti žmonės ir vardino jų nuodėmes.

„Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti.“ Ligos, gyvenimo sunkumai, artimųjų netektis verčia kiekvieną nuliūsti, tačiau Jėzus čia kalba apie ypatingą liūdesį – apie liūdesį už padarytas nuodėmes. Apaštalas Paulius apie tai sako: „Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą veda į išgebėjimą...“ Kristus sako, kad tokie žmonės yra palaiminti ir jų atlygis bus paguoda, nes jis pats mirė už jų nuodėmes ir savo krauju pelnė atleidimą.

„Palaiminti romieji; jie paveldės žemę.“ Romumas yra būdas, kurio reikia mokytis. Jėzus sako: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies.“ Romumas – tai sielos būsena, kurioje žmogus savęs nelaiko geresniu, nei kiti. Romumas siejamas su kantrybe. Apaštalas Paulius sako: „Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems.“ Kristus sako, kad romieji paveldės žemę – pažadėtąją tėvynę danguje, geresnę tėvynę - dangiškąją, kurios troško laiške Hebrajams įvardinta šventųjų minia. Jo autorius rašo: „jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievui negėda vadintis jų Dievu: jis parengė jiems Miestą!“

„Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti.“ Nors mūsų akyse toji laiške Hebrajams minia yra šventieji ir teisūs, nė vienas toje minioje savęs tokiu nelaikė. Visi be išminties šventieji žinojo, jog gyvenime jie padarė nuodėmių ir buvo teisumo stokojantys nusidėjėliai. Bet jie alko ir troško teisumo Kristuje ir jie buvo pasotinti, nes Kristus Krikšte juos aprengė baltais teisumo rūbais ir savo krauju nuplovė jų nuodėmes. Per Žodį ir Sakramentą jie tikrai tapo palaiminti, tai yra pasotinti Kristaus tiesumu, kurį Viešpats jiems padovanojo iš malonės.

„Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo.“ Gailestingumas yra širdies būsena. Tai užjaučianti, jautri širdis. Pasaulyje gailestingumo pavyzdžiu yra laikoma „motinos širdis.“ Jei mes parodome gailestingumą žmonėms, Kristus sako, kad ir mes tuomet sulauksime gailestingumo iš Dievo.

„Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą.“ Žmogaus širdis nėra tyra, nes ji pažeista nuodėmės, todėl kaip ir teisiųjų atveju, tyraširdingumas yra Dievo dovana. Tačiau tyraširdingumo dorybės mes galime siekti. Laiško Hebrajams autorius sako: „Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.“ Atlygis už tyraširdingumą taip pat yra dvasinis – tokie žmonės regės Dievą.

„Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.“ Taikdariai – tai žmonės, kurie tarp mūsų siekia pašalinti kovos, nesantaikos, vaidų, kivirčų, neapykantos dvasią. Toks buvo Dievo Sūnus, kuris atėjo į žemę mus "sutaikyti su Dievu, suvienyti tai kas išskirta." Apaštalas Paulius sako: „išteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų...“ „jo Sūnaus mirtis“ „... mus sutaikino su Dievu,“ "todėl galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ Kristus ragina mus siekti tokios dorybės – žmonių tarpe būti taikdariais ir priduria, kad tokie žmonės „bus vadinami Dievo vaikais“.

Galiausia, Kristus sako, „Palaiminti persekiojami dėl teisumo; jų yra dangaus karalystė.“ Šį palaiminimą Viešpats pats paaiškina, sakydamas: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise buvo persekiojami ir pranašai.“ Atlygis tokiems žmonėms yra Dievo karalystė.

Nors palaiminimų atlygis įvardinamas skirtingai, ne tik pirmasis ir aštuntasis, bet visi jie mus priartina prie Dievo karalystės. Todėl kai Kristus sako, kad liūdintys bus paguosti, romieji paveldės žemę, alkstantys ir trokštantys teisumo bus pasotinti, gailestingieji susilauks gailestingumo, tyraširdžiai regės Dievą, taikdariai bus vadinami Dievo vaikais – jis turi mintyje ne ką kitą, bet Dievo karalystę, kurią jis pats užtarnavo savo krauju ir kurią iš malonės padovanos kiekvienam jo sekėjui.

Kalno pamokslo žodžiais, „būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“, Kristus ragina mus siekti šių aukštesnių dorybių, aštuonių Kalno pamokslo dorybių. Puoselėkime bent kelias iš jų savo širdyje, žvelgdami į mūsų Gelbėtoją, kuris vienintelis jas tobulai įgyvendino savo gyvenime. Vardan mūsų jis sutiko priimti vargdienio dvasią ir užtarnavo mums Dievo karalystę; jis liūdėjo dėl mūsų nuodėmių, kad savo nekalta kančia bei mirtimi mus paguostų atleidimu; jis romus įjojo ant asilės pro Jeruzalės vartus, kad mums atvertų Rojaus vartus; jis liko teisus, kad per Žodį ir Sakramentą šiuo teisumu galėtų pasotinti kiekvieną tikintį; jis liko gailestingas, nes mums suteikė savo malonę, kurios nebuvome verti; jis liko tyras širdyje, kad taptų permaldavimo auka už mūsų nuodėmes; jis buvo taikdarys, nes jis mus „sutaikino su Dievu,“ kad per jį visi galėtume „prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje;“ jis buvo persekiojamas dėl teisumo ir meluojant visaip šmeižiamas ir sutiko visa tai iškęsti vardan mūsų išganymo.

Šių krikščioniško gyvenimo dorybių siekė šventieji. Jie nėra vien tik biblijinės asmenybės - ne tik Abraomas, Izaokas ar Jokūbas, net tik Švenčiausioji Mergelė Marija ar apaštalai - šventieji vaikščiojo mūsų tarpe, tik mes jų nepastebėjome. Mūsų akyse jie išlieka šventieji, tačiau Dievo akyse šventieji yra ne tik jie, bet ir visi Kristaus krauju atpirkti tikintieji, kurie Dievui liko ištikimi iki mirties. Sekmadienį jie susitikdavo prie altoriaus ir priimdavo švenčiausiąjį Kristaus kūną ir kraują, ir per šią malonės dovaną jie tapo suvienyti į vieną Komuniją ir bendrystę, kurią Apaštalų Tikėjime išpažįstame: „tikiu šventųjų bendravimą.“ Šiandien jie yra toje milžiniškoje dangaus minioje, kurią apreiškimu regėjo apaštalas Jonas. Jos niekas negalėjo suskaičiuoti, nes toji minia buvo „iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų.“ Visi Dievo ištikimieji šiandien stovi prieš Viešpaties sostą apsisiautę baltais rūbais ir skambiu balsu gieda: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Amen.