Rengdami kokią ypatingą puotą šeimininkai iš anksto pasiunčia kvietimus. Kadangi tai nepaprasta šventė, jie nuosekliai jai ruošiasi, užsako vaišes planuojamam svečių skaičiui ir kitokius patogumus, nes nori su visais pasidalinti jų pačių džiaugsmu. Todėl jų širdys nuliūsta, ar jie net pasijaučia įžeisti, jeigu kas nors paskutinę minutę praneša, kad neatvyks. Jėzaus palyginime Dievas taip pat supyko, kai jo pakviestieji žmonės, kai jau viskas buvo paruošta, atmetė jo kvietimą.

Kristaus liudijimu, tą didžiulę puotą surengęs šeimininkas yra Dievas, mūsų dangiškasis Tėvas. Kas tai per šventė? Izaijas pranašauja apie būsimą puotą Siono kalne, kurią Dievas surengs visoms tautoms. Tai bus puota „su skaniausiais valgiais, sultingais, gardžiais patiekalais, rinktiniais vynais“. „Šiame kalne jis nukels tą šydą, kuris dengia visas gimines, tą nuometą, kuris gobia visas tautas. Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų.“ Pranašas Izaijas kalba apie ateinančią dangaus karalystę, į kurią dangiškasis Tėvas per Kristų pakvies visas tautas. Apreiškimo knyga šia puotą apibūdina kaip vestuvių šventę tarp Kristaus ir jo Bažnyčios. „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį“.

Taigi, toji šventė yra ypatinga. Tai vestuvių šventė. Tai šventė, kurioje Kristus savo nuotaką Bažnyčią parves į Tėvo namus. Bažnyčia - tai visi tikintys žmonės. Ją Kristus pašventino savo krauju, jos narius jis nuo visų nuodėmių nuplovė Šventame Krikšte, ir jos tyrumą simbolizuoja nuotakos balti rūbai. Apaštalas Paulius Efeziečiams rašo: „Tai didis slėpinys; aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią... Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.“

Tokiu būdu ši šventė nukreipia mūsų žvilgsnius į visas malonės dovanas, kurias Dievas teikia per Bažnyčią. Čia Kristus mums atleidžia nuodėmes, čia jis mus maitina Sakramentu, čia mes esame sutaikomi su Dievu, čia Dievas mums teikia savo tikruosius pažadus, iš kurių didžiausias – amžinasis gyvenimas. Ateidami į Dievo namus mes esame paruošiami būsimai dangiškajai puotai tarp Kristaus ir jo Bažnyčios danguje – amžinajam gyvenimui Dangiškojo Tėvo namuose. Neveltui Kristus šį palyginimą pasakė po žodžių: “Palaimintas, kas vaišinsis Dievo karalystės pokylyje!”

Pakviestieji svečiai pradžioje sutiko dalyvauti puotoje, tačiau, kai jau „jaučiai ir penimi veršiai [buvo] paskersti, ir viskas [buvo] surengta“, jie ėmė atsisakinėti. Viešpats taip ir sako: „jie visi kaip vienas pradėjo atsikalbinėti.“

Jie atmetė kvietimą, teisindamiesi, kad turėjo nuveikti kažką svarbaus. „Vienas jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Meldžiu mane pateisinti.’ Vėl kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Meldžiu mane pateisinti.’ Trečias tarė: ‘Vedžiau, todėl negaliu atvykti.“ Įvyko tai, ką ir mums bent kartą teko patirti, kai svečiai, nors vietos prie stalo jau buvo paruoštos, paskutinę minutę pranešė, jog neatvyks. Žinome, kokia būna žmogiška reakcija. Palyginimu Kristus pasako, kad ir tas šeimininkas, išgirdęs tarno perduotą žinią, supyko.

Palyginime yra tiesioginė ir dvasinė prasmės. Kristus šiuos žodžius pirmiausia taikė žydų vyresniesiems ir fariziejams. Dievo Sūnus priėmė kūną, per mergelę Mariją aplankė žydų tautą, tačiau fariziejai ir kiti vyresnieji atmetė jo evangelijos kvietimą. Jeigu kuris iš vyresniųjų pas Jėzų ateidavo, tai tik kaip Nikodemas naktį, kad niekas nematytų. Todėl, Dangiškojo Tėvo sprendimu, Jėzus apaštalais pakvietė tapti paprastus žydų tautos žmones. Palyginime tai atvaizduota šeimininko žodžiais anam tarnui: „Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus.“

Dvasinė palyginimo prasmė sako, kad nusidėjėliai atmeta Kristaus kvietimą ne todėl, kad jie negali pas jį ateiti, bet todėl, kad jie nenori pas jį ateiti. Kitaip tariant, Dievas kviečia žmogų pas jį ateiti ir primena mūsų išganymui Kristaus atliktą darbą. Mums, atrodo, belieka tik teigiamai atsakyti į Viešpaties kvietimą ir bažnyčioje priimti jo malonės dovanas – žodį ir sakramentus, tačiau mes to nenorime. Mes randame įvairių pasiteisinimų. Kristus juos labai aiškiai atskleidžia šiame palyginime. Akivaizdžiai matome, kad tai buvo ne kokios nors rimtos priežastys, tarkime, artimojo laidotuvės, ar netikėta liga, bet menkavertės. Žmonės teisinasi prieš Dievą, sakydami, šiandien neateisiu pas tave, nes eisiu apžiūrėti dirvos, ar ten neprižėlė piktžolių, arba, kalbant perkeltine prasme, nusipirkau traktorių ir noriu jį išmėginti, arba paprasčiausia vedžiau ir dėl papildomų įsipareigojimų nebegaliu ateiti į šventę. Pirmieji du pakviestieji dar pridūrė: „Meldžiu mane pateisinti.“

Grįžtant prie tiesioginės prasmės, matome, kad pakviestiesiems atsisakius, šeimininkas nusprendė vis tiek išgelbėti puotą. „Jaučiai ir penimi veršiai [jau buvo] paskersti“, todėl į ją jis pakvietė visai kitokius žmones. Taip buvo pakviesti apaštalai ir 70 mokinių. Bet tarnas sugrįžęs pasakė: „Šeimininke, kaip buvai liepęs, padaryta, bet dar yra vietos.“ Tada jis atsakė: „‘Eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni.“ Čia Jėzus, žydų vyresniesiems suprantamais žodžiais pasako, kad Bažnyčia bus sudaryta ne tik iš žydų, bet iš visų tautų. Ir būtent, po prisikėlimo Kristus apaštalams paliepė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ Jėzus praneša, kad jis atėjo išgelbėti visų tautų žmonių, jog visi žmonės per Krikštą taps Dievo vaikais. Tautų misijai Jėzus perduos apaštalams Šventosios Dvasios galią. Nužengus Šventajai Dvasiai, jūs „tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių.“

Šiuo palyginimu Kristus primena, kad mes visi esame pakviestieji į tą amžinybės puotą tarp Kristaus ir jo Bažnyčios. Per savo tarnus jis mus kviečia: „Ateikite, jau viskas surengta.“ Viskas jau yra paruošta, Dievo žodis laukia mūsų, tuoj skambės vargonų muzika, sakramentai jau paruošti... Ar mes atmesime jo kvietimą?

Šios, būsimosios, puotos džiaugsmo mes paragaujame jau dabar čia, žemėje. Jau šiandien, Altoriaus Sakramente, Kristus iš amžinybės mus aplanko savo kūnu ir krauju. Mums nereikia laukti laiko pabaigos, kad gauti iš Kristaus malonę, jog, pranašo Izaijo žodžiais, paragauti tų „skaniausių valgių, sultingų, gardžių patiekalų ir rinktinių vynų.“ Aplankydamas savo kūnu ir krauju Kristus jau dabar mums perduoda savo malonės dovanas – nuodėmių atleidimą, gyvastį bei išgelbėjimą. Prie altoriaus mes paragaujame tos būsimosios dangiškosios puotos džiaugsmo, kuri liudija, koks didis bus džiaugsmas Dievo Avinėlio vestuvių šventėje, kai į Tėvo namus, į amžinybę, Jėzus parves savo nuotaką Bažnyčią. Amen.