„Moterie, duok man atsigerti.“ Šis paprastas prašymas liudija mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žmoniškąją prigimtį. Iš tiesų jis buvo tikras žmogus, kuris patyrė tai, ką patiriame ir mes, tame tarpe ir troškulį. Tačiau pokalbį su Samariete jis nusprendė paversti proga, kurioje jis atskleis, jog jis yra ir tikras Dievas. Jono evangelijoje tai pirmas kartas, kai Jėzus paliudijo savo dievišką prigimti, jog jis yra Dievo pateptasis - Mesijas, Kristus.

Žydai nebendravo su samariečiais. Jie atmetė bendravimą su jais ne todėl, kad būtų juos laikę svetimtaučiais, ir ne todėl, kad žydai save laikė Dievo išrinktąja tauta. Žydai nebendravo su samariečiais todėl, kad pastarieji buvo beveik kaip jie patys. Samariečių žemė kažkada priklausė Izraeliui, bet Izraelis atsimetė nuo Dievo. Tada jį užkariavo Asirija, kuri laikėsi požiūrio, kad paprasčiausias būdas palaužti valstybę yra gyventojų trėmimas. Jie ištrėmė didžiąją dalį Samarijoje gyvenusių žydų, o į kraštą atkėlė pagonių iš Asirijos. Likę Samarijos gyventojai žydai ir asiriečiai susimaišė ir taip atsirado Samariečių tauta. Religijos požiūriu naujoji tauta tapo labai panaši į žydų. Jie išpažino vieną Dievą - Izraelio Dievą, ir Mozę laikė jo pranašu. Jų tikėjimo šaltiniu tapo Toros knyga –Mozės penkiaknygė, o vienintele šventa vieta jie laikė – Gerizimo kalną. Žydai samariečių labai nekentė. Jie juos laikė atėjūnais ir okupantais, bet dar sunkiau jiems buvo pernešti faktą, kad jų religija tiek mažai skyrėsi nuo žydų. Jie irgi tikėjo gyvąjį Dievą, bet atmetė likusias šventas Senojo Testamento knygas. Ir netgi dar daugiau, nors jų protėviai buvo atėjūnai, mūsų eros laikais jie kalbėjo Aramėjų kalba – Kristaus kalba.

Jėzus Samarietę aplankė ne tam, kad pradėti tarpreliginį dialogą, ar praturtinti savo akiratį, kaip šiandien madinga sakyti, kitomis religinėmis tradicijomis. Priešingai, jis pas ją atėjo paprašyti ne religinių žinių, o paprasčiausia atsigerti vandens. Samarietę ištiko šokas. „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, Samarietę, gerti?“ Jėzus jai atsakė, kad jei toji pažintų, kas yra tas, kuris prašo iš jos vandens, ji pati iš jo prašytų gyvojo vandens. Pavartodamas žodį „gyvasis vanduo“ jis turėjo mintyje ne srauniai tekantį šaltinio vandenį kaip alternatyvą šulinio vandeniui, bet vandenį, kurio paragavęs žmogus nebetrokš per amžius.

Moteriškė staiga suprato, kad su ja kalba neeilinis žmogus – turbūt pranašas, todėl ji labai norėjo pradėti su juo teologinę diskusiją apie tai kur yra teisinga Dievo garbinimo vieta. Samariečiai Dievą garbino ant Gerizimo kalno, todėl ta moteriškė pasakė: „Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti.“ Jėzus nepaneigė šių žodžių. Iš tiesų Jeruzalėje ant Sijono kalno stovėjo šventovė, į kurią buvo atneštas kūdikis Jėzus. Šiandien dalis žydų yra net pasiruošę mirti, kad būtų atstatyta toji Romėnų sugriauta Jahvės šventykla, kurios vietoje šiandien stovi musulmonų mečetė. Žydai šiandien meldžiasi prie to kas liko iš buvusios šventyklos – Raudų sienos.

Jėzus nepaneigia Saliamono pastatytos šventovės svarbos žmogaus išganymui. Jis tiesiai atsakė Samarietei: „Išganymas ateina iš žydų,“ tačiau jis dar priduria: „Moteriške, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje... Bet ateis valanda ­ jau dabar ji yra, ­ kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa... Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ Jėzus praneša, kad tikrieji garbintojai šlovins Dievą, kuris save atskleidė per jo Sūnaus kentėjimus, mirtį ir prisikėlimą.

Dievo garbinimas dvasia ir tiesa yra ne mūsų pačių darbas, bet Šventosios Dvasios vaisiai, nes, kaip mokoma katekizme, savo pačių jėgomis ir pastangomis mes nepajėgiame įtikėti į Dievą, nė prie jo artintis, nė teisingai jį garbinti. Tik kai Šventoji Dvasia mūsų per Evangeliją pašaukia ir savo dovanomis apšviečia bei pašventina, mes, kaip sako Jėzus, tampame „tikraisiais garbintojais.“

Kur ir kokiomis priemonėmis ji tai padaro? Ant Gerizimo kalno, kurį minėjo Samarietė, ar ant Siono kalno, kurį nurodė žydai?

„Ne ant šito kalno ir ne Jeruzalėje“ – atsako Jėzus. Ji mus tikrais šlovintojais padaro Šventoje Krikščionių Bažnyčioje, todėl išpažindami „Tikiu į Šventąją Dvasią“, mes visada pridedame ir į „Šventąją Krikščionių Bažnyčią.“

Visada miela melstis Dievo namuose, tačiau Bažnyčia yra ne pastatas. Bažnyčia yra krikščionių bendruomenė, kurioje grynai skelbiama evangelija ir teisingai dalijami sakramentai. Pagoniškoje Romoje dar nebuvo nė vieno bažnyčios pastato, tačiau ten jau buvo bažnyčia, nes imperijos sostinėje jau meldėsi nedidelė krikščionių bendruomenė, kuriai vadovavo apaštalas Petras ir kurią aplankė į teismą atvežtas apaštalas Povilas.

Tikrais garbintojais Šventoji Dvasia mus daro Šventoje krikščionių Bažnyčioje per skelbiamą Dievo Žodį. Ji lanko mūsų širdis per Kristaus Evangelijos skelbimą. „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti.“ Jėzus ją vadina „Tiesos Dvasia“, nes per jo Evangeliją „ji įves jus į tiesos pilnatvę.“

Šventoji Dvasia mus šventina ir nuodėmių atleidimu. Nė vienas nusidėjėlis negali pats iš savęs tinkamai pašlovinti Dievo negavęs nuodėmių atleidimo. Todėl mes dėkojame Šventajai Dvasiai, nes, kaip moko katekizmas, „šiame krikščionių surinkime ji man ir visiems tikintiesiems maloningai atleidžia nuodėmes.“ Šį darbą ji atlieka per Kristaus įsteigtus Krikšto, Absoliucijos ir Šventosios Vakarienės sakramentus, kuriuose mes gauname Jėzaus kančios, mirties, ir prisikėlimo vaisius - nuodėmių atleidimą ir šventumą ir tokiu būdu pajėgiame garbinti Dievą dvasia ir tiesa. Todėl išpažindami tikėjimą, mes pridedame: „Tikiu nuodėmių atleidimą.“

Taigi tikrieji šlovintojai garbins dangiškąjį Tėvą ne ant samariečių kalno ir ne Jeruzalėje. [Tikrieji garbintojai] šlovins Tėvą dvasia ir tiesa“ šventojoje Kristaus bažnyčioje. Čia, Dievo akivaizdoje, vykta ne paprastas, bet šventųjų bendravimas, nes čia per malonės priemones mums atleidžiamos nuodėmes ir tokiu būdu Kristus padovanoja savo šventumą. Malonės priemonių dėka Dievo Dvasia jau dabar mums dovanoja ir eschatologines savo dovanas – būsimą „kūno iš numirusiųjų prisikėlimą“ ir „amžinąjį gyvenimą.“

Išgirdusi šiuos žodžius Samarietė ėmė įtarti, kad Jėzus yra daugiau nei pranašas. Ji jam ištarė: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas, (tai yra Kristus). Atėjęs jis mums visa tai paskelbs.“ Jėzus jai atsakė: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“ Amen.