Išgirdus šią evangeliją gali kilti mintis, jog turtuolis pateko į pragarą todėl, kad jis buvo turtingas, jog „gyvendamas šiame pasaulyje jau atsiėmė savo gėrybes“, o vargšas Lozorius į dangų, dėl to, kad jis buvo vargšas, jog „žemėje patyrė vien nelaimes“. Iš tikrųjų Viešpats siunčia į pragarą ar dovanoja dangų ne dėl žemiškų turtų gausumo, bet dėl mūsų pačių netikėjimo ar tikėjimo. Evangelistas Jonas paaiškina: „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus“. Tas turtuolis tik krovė turtus ir nesirūpino „tapti turtingas pas Dievą“, o Lozorius buvo dievobaimingas vyras, tikėjo į Dievą ir jį mylėjo.

Jėzus apibūdino šių žmonių žemišką gyvenimą. Apie pirmąjį jis pasakė: „Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo.“ Vis dėlto tai tik parodo to žmogaus padėtį visuomenėje, o ne jo sielos stovį. Jo sielos būsena atsiskleidžia, kai mes sužinome, kas buvo už jo rūmų vartų. Ten gulėjo pilnas ligų ir žaizdų Lozorius, kuris geidė tik trupinių nuo turtuolio stalo, tačiau ir tai jam buvo užginta. "Tik šunes atbėgę laižydavo jo votis." Turtuolis atvirai pažeidinėjo Dievo įsakymą „Nežudyk“, kuris nurodo pagelbėti artimui kūno varguose. Gal būt tas turtuolis ir skelbėsi tikįs Dievą, tačiau evangelistas Jonas sako: „Jei kas sakytų: ‚Aš myliu Dievą‘, o savo brolio nekęstų, tasai yra melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.“

Tuo tarpu Lozorius buvo tikras vargšas. Neturtas pats savaime nėra jokia vertybė ar palaima. Priešingai, neturtas susietas su daugeliu pagundų, tarp kurių ypač pasireiškia pavydas ir su tuo susieti pikti sumanymai bei kėslai. Tačiau yra turtų, kurie neturi nieko bendro su žemiškomis gėrybėmis. Tai tikėjimas ir iš jo kylanti meilė Dievui bei artimui, pamaldus gyvenimas. Cituojant Kristaus žodžius Marijai ir Mortai, Lozorius „išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jo atimta.“ Nors visų akyse jis buvo tik vargšas, tačiau jis buvo turtingas pas Dievą. Jis tokiu tapo, nes vykdė Dievo žodį, kurį Viešpats perdavė per Mozę ir pranašus. Todėl po mirties jis „buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį.“

Neturtą ar ligas kenčiančiam žmogui mirtis nėra tokia bauginanti, kaip turtingam. Turtingam žmogui mirtis reiškia purpuro ir ploniausių rūbų nusimetimą bei kasdienio puotavimo išsižadėjimą. Vis dėlto, ne tai pabrėžia Kristus. Viešpats primena mūsų sielos nemirtingumą ir gyvenimą po mirties.

Žinia, kad mūsų siela nemirtinga pati savaime neteikia paguodos. Priešingai, ji atneša netikrumo, nes neaišku ar amžinasis gyvenimas bus amžinasis dangaus džiaugsmas ar amžinas pasmerkimas. Mes norėtume žinoti ne tik tai, kad gyvenimas toliau tęsis po mirties, bet ir koks jis bus mums. Kadangi tiek turtingi, tiek neturtingi Dievo akyse esame tik nusidėjėliai, turėtume suprasti, kad mūsų amžinasis gyvenimas nebus palaimintas gyvenimas be Viešpaties Jėzaus Kristaus. Jis mūsų vietoje įvykdė Dievo įstatymą, kentėjo ir mirė ant kryžiaus ir mums užtarnavo palaimintą gyvenimą Dievo artumoje. Šį gyvenimą gaus kiekvienas krikštytas žmogus, kuris myli Dievą ir artimą, ir kuris priima iš Kristaus malonę jo Švenčiausiame Sakramente.

Po mirties turtuolis dėl netikėjimo ir širdies kietumo pateko į pragarą, o Lozorius į Abraomo prieglobstį. Vienas pateko, kaip jis pats apibūdino, į amžinų „kančių vietą“, o Lozorius „susilaukė [amžinos] paguodos“. Teisiesiems danguje nieko nebetrūksta. Jie įžengė į amžiną dangaus vestuvių šventę tarp Kristaus ir jo Bažnyčios. Tuo tarpu neteisieji – tie kurie miršta surakinti jų pačių nuodėmių - yra pilni poreikių, nes jie gyvenime išsižadėjo Dievo ir atsidūrė į kančios vietą. Net tas vandens lašas ant to buvusio turtuolio liežuvio jam dabar yra didesnis turtas, nei tai, ką jis užgyveno žemėje. Deja, po mirties žmogus jau nieko nebegali pakeisti. Tie, kurie yra danguje, negali nužengti padėti pasmerktiesiems pragare, ir tie, kurie pragare, negali palikti savo apgailėtinos būsenos ir patys savo jėgomis įžengti į dangų. „Tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus.“ Tuo, atrodo, viskas yra pasakyta.

Bet Kristus dar prideda paskutinį to buvusio turtuolio prašymą tėvui Abraomui. „Tėve,“ – tarė tas žmogus - „Nusiųsk [Lozorių] bent į mano tėvo namus; aš gi turiu penkis brolius“. Mirusieji išlieka žmonėmis ir jiems rūpi, kad artimieji „nepatektų į šią kančių vietą", todėl jie norėtų kaip nors įspėti gyvuosius, kad „tie atsiverstų.“ Bet Dievas aiškiai pasakė, kaip žmogus yra išganomas. Jis davė mums savo Žodį, kurį girdint Šventoji Dvasia mūsų širdyje pasodina tikėjimą. Dievo Sūnus įsteigė mums malonės priemones - sakramentus, per kuriuos jis mums perduoda jo paties krauju užtarnautą išgelbėjimą. Dievas pažadėjo atleisti nuodėmes visiems, kurie dėl jų atgailauja, todėl pats Dievas viską padarė, kad mūsų sielos po mirties būtų angelų nuneštos į Abraomo prieglobstį.

Bet gal būt mes norėtume kokių nors papildomų ženklų, pavyzdžiui, kad Dievas mums apsireikštų regimai ir tiesiogiai, arba, kad kas nors iš numirusių prisikeltų ir mums pasirodytų? Tada mes atsiverstume ir įtikėtume?! Tai pavojingos mintys, nes jos sako, kad Dievas lyg dar ne viską būtų padaręs mūsų išgelbėjimui, jog reikia kažko papildomo, kad padarytume atgailą, išpažintume nuodėmes ir įtikėtume. Tas buvęs turtuolis spėjo, kad jo broliai įtikės išvydę kokių nors antgamtinių ženklų. „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų.“ Girdėjome jam ištartą atsakymą: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“.

Kristus neatsitiktinai paminėjo mirusiųjų prisikėlimą. Visas Šventas Raštas nurodo į Mesijo mirtį už mūsų nuodėmės ir jo prisikėlimą vardan mūsų išteisinimo (Rom.4,24). “Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas.” Savo mirtimi ir prisikėlimu Kristus atliko mūsų išganymo bei atpirkimo darbą, todėl mums nebereikia jokių papildomų ženklų, kurių tikėjosi tie penki broliai, bet tik atkartoti apaštalo Petro žodžius: “Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui.” Amen.