Lozoriaus prikėlimas yra ryškiausias Kristaus stebuklas, įrodantis, kad jis „Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turėjo ateiti į šį pasaulį,“ arba, kaip liudija apaštalas Paulius, ženklas, atskleidžiantis, jog jame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“.

Evangelija Lozorių apibūdina kaip Jėzaus ir jo mokinių bičiulį. Jis buvo Marijos ir Martos brolis. Jėzus yra lankęsis jų namuose. Bet štai, jam esant Parėjoje, seserys nusiuntė žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“

Neabejotina, kad Jėzus žinojo Lozoriaus sveikatos būseną ir kad jis jau buvo arti mirties, tačiau apaštalams jis atsakė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ Per Lozorių Jėzus atskleis Dievo širdies meilę ir visagalybę, ir žmonės išvys, kaip liudija apaštalas, „Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“. Tos meilės vedamas jis atėjo į šį pasaulį, vardan jos jis kryžiaus mirtimi išpirks žmogų nuo amžinosios mirties ir pasmerkimo.

Jėzus neskubėjo eiti į Lozoriaus namus Betanijoje. Evangelistas sako, kad „jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: ‚Eikime vėl į Judėją!‘“. Kai jis ateis, ras Lozorių „jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje.“ Ši aplinkybė atskleis Jėzaus padaryto stebuklo didingumą, parodys, parodys, kaip neužilgo Jėzus pasakys Martai, „Dievo šlovę!“ „Aš džiaugiuosi,“ – ištars jis apaštalams, - „kad ten nebuvau [Lozoriaus mirties valandą], – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte.“

Liga vis labiau ūmėjo ir štai, atėjo valanda, kai Jėzus ištarė apaštalams: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo.“ Žodį „užmigo“ Jėzus vartoja kalbėdamas apie kūno mirtį. Tą patį žodį jis pavartojo mirus Jayro dukrai: „Mergaitė nėra mirusi, o tik miega,“ nors šalia buvę žmonės žinojo, kad ji mirusi. Jėzus vartoja šį žodį norėdamas parodyti, kad mirtis nėra visko pabaiga, kaip mano netikintys. Po mirties siela yra gyva ir visi tikintys laukia tos šlovingos valandos, kada Dievas, dėka Kristaus pergalės, jų sielas aprengs nemirtingais kūnais. Vienas žymus teologas pasakė, kad kalbėti apie kūno mirtį kaip apie miegą, yra liudyti būsimą prisikėlimą, nes tas, kuris vakare užmiega, turi viltį ryte pabusti.“ Apaštalas todėl sako: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo.“

Apaštalai nesuprato Jėzaus žodžių esmės. Evangelistas rašo, kad į juos jie atsakė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“ ir priduria: „Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą.“ Tik tada „Jėzus atvirai jiems pasakė: ,Lozorius mirė.‘“

Kaip Jėzus sužinojo apie Lozoriaus mirtį? Evangelija nerašo, kad jam apie tai kažkas būtų pranešęs. Atsakymas tik vienas – Jėzus apie tai žinojo dėka jo dieviškos visažinojimo savybės.

Marta, išgirdusi, kad ateina Jėzus, išėjo jo pasitikti. Pirmieji jos žodžiai buvo: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Jais ji išliejo savo liūdesį dėl brolio mirties. Jėzus išgydė tiek daug ligonių, ir jei jis būtų buvęs šalia, Lozorius irgi būtų išgijęs. Marta kartu pridūrė: „Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus ją guodė: „Tavo brolis prisikels.“ Ji atsakė, jog ji tiki, kad „jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis,“ matyt pagalvojusi, kad Jėzus kalbėjo apie prisikėlimą paskutiniąją dieną. Tada Jėzus ištarė pilnus malonės ir vilties žodžius „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.“ Savo mirtimi jis mums užtarnavo nuodėmių atleidimą, prikalė prie kryžiaus mus kaltinusį kalčių raštą, ir pažadėjo būsimą džiaugsmingą gyvenimo prisikėlimą. „Ar tai tiki?“ – paklausė jis Martos. Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“

Marija, išvydusi Jėzų, puolė jam po kojų, ir, kaip Marta, ištarė tuos pačius žodžius. Evangelistas rašo, kad „pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino,“ kas aplinkinius privertė ištarti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ Dievo Sūnaus ašaros atskleidžia jo gailestingą širdį, liudijančią, kad jis yra mūsų vyriausiasis kunigas, galintis atjausti mūsų silpnybes ir negalias (Heb 4,15).

Lozorius buvo palaidotas uoloje iškaltame kape su užristu akmeniu. Jėzus įsakė nuristi akmenį. Šis jo paliepimas pribloškė visus ten buvusius, o Marta įspėjo, kad Lozorius jau keturias dienas išgulėjo kape. Jėzus jai atsakė: „‘Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!‘“ ir nuritus akmenį jis galingu balsu sušuko: „,Lozoriau, išeik!‘ Ir numirėlis išėjo iš kapo... Jėzus jiems įsakė: ,Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti‘“.

Lozoriaus prikėlimas buvo ryškiausias Kristaus dieviškumo ženklas, įrodantis, kad jis yra daugiau nei pranašas. Jis - Dievas ir žmogus viename asmenyje, ir per Lozorių jis parodė jame esančios dieviškosios prigimties šlovę. Maldoje dangiškam Tėvui jis ištarė, jog tai padarė, kad žmonės įtikėtų, jog jis yra Dievo siųstasis. Evangelistas skelbia, kad daugelis žydų matę Lozoriaus prikėlimą įtikėjo į jį. Likus šešioms dienoms iki Velykų Jėzus dar kartą aplankys Lozoriaus namus Betanijoje ir žmonės eis pamatyti ne tik Jėzų, bet ir Lozorių. Jėzui įžengiant į Jeruzalę žmonės iškilmingai jį pasitiks klodami rūbus jam po kojomis, nes kaip rašo evangelistas Jonas, „Žmonės todėl ir išėjo jo pasitikti, kad buvo girdėję jį padarius tą ženklą.“

Tokiu būdu Lozoriaus prikėlimas tiesiogiai siejasi su Velykomis, kuomet išmuš tikroji valanda, kai Dievas ir Žmogus mūsų atpirkimui bus pašlovintas - mirs ant kryžiaus. Kaip Lozorius, jis bus paguldytas į kapą, bet trečią dieną prisikels, parodydamas ir mūsų būsimą prisikėlimą iš mirties. Tada galutinai išsipildys jo pažadas Martai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.“ Amen.