Pjūties padėkos šventė mus ragina kartu su apaštalu Pauliumi „dėkoti Dievui už kiekvieną jo neapsakomą dovaną,“ už tai, kad jis „parūpino sėklos sėjėjui“ ir duonos ant mūsų stalo. Ši šventė taip pat mus ragina aukoti Dievo garbei, dalintis tomis malonėmis, kuriomis pats Dievas mus apdovanojo.

„Argi ne taip: kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus“ – klausia apaštalas. Mūsų aukas Dievo garbei ir artimo labui jis prilyginai žemiškai sėjai.

Šie apaštalo žodžiai siejasi su Kristaus palyginimu apie sėjėją. Viešpaties sėjėjas pasižymėjo ypatingu dosnumu, nes jis bėrė sėklą dosniai, neskaudindamas sau širdies, kai dalis jos krito ant šalikelės, tarp erškėčių, ar ant akmenų. Sėjėjas dosniai sėjo, nes jis žinojo, kad grūdas kris ir į gerą dirvą ir duos daugeriopą vaisių.

Pauliaus žodžiai apie sėjėją yra vienas giliausių mūsų aukojimo slėpinio paaiškinimų. Štai, sėjėjas beria grūdus į dirvą... Sėjos principų nežinančiam žmogui atrodytų, kad jis tų grūdų netenka, patiria nuostolius, tačiau sėjėjas jam atsakys, kad visus "nuostolius" jis su kaupu atgaus pjūties dieną. Kai mes aukojame auką, taip pat gali pasirodyti, jog kažko netenkame – dalies savo pajamų, laiko, tačiau Paulius ragina pažvelgti giliau, aukojimą prilygindamas sėjai, kuri neš derlių.

Dievas taip sutvėrė šį pasaulį, kad tai kas sėjama, su kaupu sugrįžta sėjėjui. Krikščionio geri darbai ir aukojimas taip pat sugrįžta derliumi. Sėja ir pjūtis yra tarpusavyje susieti. Derlius kurį mes pjauname iš aukojimo yra visokeriopa Dievo malonė, kuria jis mus laimina gyvenime. „Dievas gali jus apipilti visokeriopomis malonėmis,“ – sako apaštalas, „kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo.“

Iškeldamas Dievo malonės svarbą mūsų aukojime apaštalas vėl grįžta prie sėjos pavyzdžio. Sėjai reikalinga sėkla, o ta sėkla, sako apaštalas, taip pat yra Dievo malonės dovana. „Viešpats parūpina sėklos sėjėjui“ – sako jis, turėdamas mintyje, kad ne mes patys sukuriame tą kviečio grūdą, bet Dievas yra jį sukūręs. Kaip jis „parūpina sėklos sėjėjui, taip jis parūpins ir jums sėklos“, sako jis aukojantiems krikščionims.

Krikščionis noriai aukoja Dievo garbei, nes Jėzus per Žodį ir Sakramentą savo malone aplankė jo širdį. Jis supranta, kad tie darbo vaisiai yra ne vien jo paties pastangų rezultatas, bet yra tai, ką apaštalas Paulius vadina „visokeriopomis malonėmis.“

Netikintis žmogus to nepajėgia įžvelgti, nes jis neregi Dievo rankos kūrinijoje. Jis kalba tik apie gamtos dėsnius, neregi Dievo gerumo, kuris jį vestų į atgailą (Rom.2,4) ir Viešpačiui nedėkoja. Jei jis paaukoja dalį savo pajamų, tame jis neįžvelgia nieko daugiau, kaip tik žemiškų sunkumų palengvinimą.

Tuo tarpu tikintis žmogus aukojime įžvelgia Dievo malonės dovaną, kurią jis pats gavo. Patyręs Dievo malonę, kurią užtarnavo Kristus ant kryžiaus, jis pats pajėgia aukoti krikščioniška prasme.

Aukodamas krikščionis dalyvauja Viešpaties sėjoje, kurią augins pats Dievas. Viešpats „padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams. Jūs tapsite visokeriopai pasiturintys ir galėsite būti dosnūs, kad mes turėtume už ką dėkoti Dievui.“

Tas, kuris dosniai sėja iš Dievo palaimos ir malonės, tas „dosniai ir pjaus.“ Dievas jo auką augins, siųs sėklai saulę ir lietų, kad toji augtų Dievo garbei, ir kad dalis derliaus sugrįžtų jam visokeriopos Dievo malonės pavidale. „Tasai, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, parūpins jums sėklos, padaugins ją“.

Apaštalas duoda patarimą kaip reikia aukoti. „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra [iš anksto] širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas.“ Krikščionis pirmiausia savo širdyje iš anksto turi apsvarstyti ir nutarti, kokia auka jis nori dalyvauti Viešpaties sėjoje. Be to nė vienas tegu neaukoja „gailėdamasis“ – tai yra su širdgėla, kad jis kažko netenka. Paaukojęs krikščionis neturi savyje sakyti: „Gaila, kad aš tiek daug paaukojau.“ Taip pat krikščionis neturi aukoti „tarsi verčiamas“, tarsi juo buvo pasinaudota ir dabar jis jaučiasi lyg apiplėštas. „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra [iš anksto] širdyje nutaręs, [tai yra laisva valia], ne gailėdamas ar tarsi verčiamas,“ sako apaštalas. Paaukojęs auką jis sau širdyje tarti: „Džiaugiuosi, kad galėjau tai padaryti.“ Apaštalas primena, kad Dievui nepatinka liūdnas, besigailintis aukotojas. Toks tegu geriau iš viso teneaukoja, nes „Dievas myli linksmą davėją.“

Apaštalas taip pat įvardija aukščiausią aukojimo tikslą. Jau minėta, kad netikintis žmogus irgi gali paaukoti, tačiau pagrindinis jo aukos tikslas bus sumažinti skausmą ar neturtą. Krikščionis irgi aukoja diakonijos tikslu, nes apaštalo žodžiais, jo auka „pagelbės šventiesiems skurde.“ Auka neturi būti duodama siekiant sau garbės. Tai fariziejiškas aukojimas. Apie tai Kristus sako: „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami.“ Jėzus sako, kad fariziejiškas aukotojas “jau atsiėmė užmokestį“ nes jis aukoja ne Dievui, o vardan žmonių pagyrų.“ „Kai tu daliji auką, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.“

Krikščionio auka savyje apima aukščiausią tikslą – padėką Dievui ir jo šlovinimą. Net kai jis aukoja su tikslu padėti broliams ir seserims varge, net kai „šis paslaugus tarnavimas pagelbsti šventiesiems skurde“, aukščiausias tikslas „gausios padėkos maldos Dievui“. Apaštalas tęsia: „Patyrę tokias paslaugas, jie šlovins Dievą už jūsų klusnumą išpažįstamai Kristaus evangelijai ir už nuoširdų dosnumą jiems ir visiems kitiems. Jie melsis už jus ir ilgėsis jūsų dėlei visa pranokstančios Dievo malonės jumyse.“ Šią mintį jis baigia padėkos žodžiais Dievui, tardamas: „Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!“

Toks yra aukojimo slėpinys. Mūsų aukos, kurios išreikštos piniginiu pavidalu ir gerais darbais, yra dalyvavimas Viešpaties sėjoje. „Argi ne taip... kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus?“ Apaštalas ragina aukoti dosniai, aukos dydį iš anksto nusprendus širdyje ir duoti džiaugsmingai, nes Dievas myli linksmą davėją. Mūsų aukos giliausia prasme tebūna padėka Dievui „už jo neapsakomą dovaną“. Viešpats jas brandins, nes jsi nori pjūties dieną „apipilti visokeriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti...", kad būtumėte "visokeriopai pasiturintys... ir dosnūs.“ Sėjos palyginimą apaštalas pavartoja ir laiške Galatiečiams, sakydamas: „Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.“ Amen.