Šiandieninėje evangelijoje Jėzus įspėja dėl per didelio rūpesčio materialiais dalykais, kuris žmogų veda prie daiktų garbinimo. Jis primena, kad labai susirūpinęs žemiškais dalykais žmogus pririša prie jų savo širdį ir tampa pagoniu, besilenkiančiu ne Kūrėjui, o kūriniams. Jėzus ragina ieškoti Dievo karalystės ir teisumo, krauti turtus, kurių vagys neprasikasa ir nepavagia, „nes, kur yra tavo lobis, ten bus ir tavo širdis.“

Šie Jėzaus Kalno pamokslo žodžiai užrašyti Mato ir Luko evangelijose ir abejais atvejais jie prasideda prieveiksmiu „todėl“, rodančiu jų tam tikrą priežastį. Pirmu atveju Jėzus prie kalbėjo neįmanomumą tarnauti dviem ponams, sakydamas „jūs negalite tarnauti Dievui ir mamonai.“ Mamona, tai buvo pagonių turto, pelno, godumo dievybė, arba trumpai tariant, turto personifikacija. Žmogus pririšęs savo širdį prie turtų, nustoja pasitikėti gyvuoju Dievu, o ima pasitikėti turtais. Su šia pagunda labiausia susiduria turtingas žmogaus. Jo atžvilgiu Jėzus pasakė: „lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę.“ Luko evangelijoje šie Kalno pamokslo žodžiai užrašyti po pasakojimo apie turtuolį, kurio laukai gerai užderėjo. Jis taip pat ėmė pasikėti ne Dievu, o savo turtinėmis garantijomis ir pradėjo tarnauti mamonai, tardamas: „Mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ Bet Dievas jam atsakė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“

Patardamas vengti nuolatinio rūpesčio ir nerimo dėl laikinų žemiškų dalykų Jėzus primena Dievo apvaizdą. Jis kalba ne apie abstraktų Dievą, esantį kažkur už visatos ribų, ar „gyvenantį žmogaus širdyje,“ bet apie Dangiškąjį Tėvą, kuris žino, kad mums reikia viso, kas reikalinga gyvybei palaikyti. Per Kristų Dievas tapo mūsų Tėvu. Dievo Sūnus tapo mūsų broliu, nes jis mūsų atpirkimui iš nuodėmių per Mergelę Mariją priėmė kūną. Tačiau Dievo vaikai mes esame ne savaime, o įvaikinimo keliu per Krikštą. Apaštalas Paulius sako „Jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje... visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje.“ Jėzus mūsų ryšį su Dievu apibūdina kaip Tėvo ir vaikų ryšį, ir paklausia: „Kur jūs matėte tokį tėvą, kuris duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?!“

Visišką pasitikėjimą dangiškuoju tėvu turėjo įgyti apaštalai. Iš tikrųjų žodžius „per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite“ jis ištarė ne minioms, o apaštalams. Visko išsižadėję, palikę savo namus ir amatus, jie sekė jį į Jeruzalę. Išsiųsdamas septyniasdešimt du jo mokinius skelbti Evangeliją apie prisiartinusią Dievo karalystę, jis jiems paliepė: „Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei apavo... Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: „Ramybė šiems namams!“ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, ji sugrįš pas jus“. Turėdami tokį pasitikėjimą jie patyrė nuostabią Dievo apvaizdą. Sugrįžę jie su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo.“

Norėdamas sumažinti mūsų nerimą dėl rytojaus dienos ir sustiprinti kasdienį pasitikėjimą Dangiškuoju Tėvu, Jėzus mums kalba pavyzdžiais. „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?“ Tiems, kurie patiria nerimą dėl rūbo, jis sako: „Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų.“ Jis ragina nesigraužti ir nesikrimsti dėl tų dalykų, pavartodamas žodį „nesisielokite“. „Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ ­ arba: ‘Ką gersime?’ ­ arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys.“ Pagonys neturi Dangiškojo Tėvo, nes jie neturi Kristaus, todėl jie sudeda tikėjimą ne į Kūrėją, o į kūrinius ir ypatingai vaikosi išvardintų dalykų. Apaštalas Paulius laiške Filipiečiams apie tokius žmones sako: „Jų dievas ­ pilvas ir jų garbė ­ gėda.“ Jis perspėja dėl tokio gyvenimo būdo, sakydamas: „Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės.“

Pagonys varžėsi dėl šių dalykų – jie norėjo iš kitų labiau išsiskirti apdaru ar valgiu. Šiandien girdime apie vadinamas įžymybes, apie jų rūbus, maistą ir kitus aksesuarus. Atrodytų, lyg jų Jėzus klausia: „O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?!“, primindamas, kad gyvybė yra daugiau už maistą ir drabužį, jog reikia rūpintis ne tik kūnu, bet ir nemirtinga siela, kurios išganymą jie apleido.

Tuo tarpu Dievo vaikams, „tiems, kurie tiki [Kristaus] vardą, kurie [per Krikštą] iš Dievo užgimę“, jis sako: „pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ „Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas,“ – liudija apaštalas Paulius, - „bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms.“ Mes turime ieškoti teisumo ne mūsų viduje, o to, kuris ateina nuo Dievo. Apaštalas Paulius Romiečiams paaiškina, kad tai yra „Dievo teisumas, kuris teikiamas per tikėjimą Jėzumi Kristumi; jis tenka visiems, kurie tiki.“ Tai teisumas ir karalystė, kuriuos mes gavome Krikšte ir mums iš naujo dovanojami visuomet, kai priimame Kristaus Kūną ir Kraują Sakramente.

Jėzus pripažįsta, kad mums iš tiesų reikia tų kasdienių dalykų, to valgio, to apavo, ir to drabužio. Jis apie tai sako tiesiogiai: „Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.“ Tačiau jis sako, kad mūsų dvasiniams poreikiams turi būti teikiama pirmenybė. Šį mokymą jis atskleidžia Tėve mūsų maldoje, kurioje pirmiausia prašome, kad Dievo vardas mūsų tarpe būtų šventas, jog Dievo karalystė ateitų ir pas mus, kad jo valia vadovautų mūsų valiai. Tik po to Jėzus ragina mus melsti: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.“ Ta kasdienė duona daugiau nei valgis ir apdaras. Ji apima visa, kas reikalinga kūnui išlaikyti, tai yra „turtą, gerą vyrą ir gerą žmoną, gerus vaikus, gerą ir teisingą valdžią, gerą vyresnybę, gerą orą, ramybę, sveikatą, dorą, garbę, gerus draugus, ištikimus kaimynus ir panašius dalykus.“ Plačiąja prasme, ta kasdieninė duona viršija valgį, gėrimą, apavą ir rūbą, dėl kurių kasdieną triūsiame. Ji apima dalykus, kurie priklauso ne vien nuo mūsų darbo ir triūso, bet nuo Dievo, ir mes prašome kad Dievas mus laimintų. Tai teisingas požiūris. To moko ir apaštalas Petras šiandieniniame laiške, sakydamas: „Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi.“ Amen.