Mūsų meilė Dievui atsiskleidžia daugeliu būdų, tačiau labiausia jo Įstatymo vykdyme. Per dešimtį įsakymų Dievas apreiškia mums savo valią ir pažadėjo laiminti juos vykdančius ir jų vaikus per kartų kartas. Apaštalas Jonas sako: „Tai ir yra Dievo meilė ­ vykdyti jo įsakymus. O jo įsakymai nėra sunkūs. Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį.“

Šiandieninė evangelija paliečia trečiąjį Dievo įsakymą. Dievas nurodė mums Švęsti šventąją dieną, laikyti ją šventa. Tai reiškia, kad sekmadienį mes neturime dirbti jokių darbų, nes septinta diena yra Viešpaties šabas. „Juk per šešias dienas Viešpats sutvėrė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir pašventino.“

Fariziejai tokią dieną Jėzų pakvietė pavakarieniauti. Jie nepasižymėjo nuoširdumu, nes dažnai jam spęsdavo pinkles ir provokacijas. „Ar reikia mokėti mokesčius imperatoriui?“ – klausė jie. „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Lukas rašo, kad ir dabar „jie atidžiai stebėjo jį.“

Ir šios dienos evangelijoje Jėzus neišvengė jų pinklių. Lukas toliau rašo: „Štai kažkoks žmogus, sergąs vandenlige, atsirado jo akivaizdoje.“ Jo kūnas buvo ištinęs, jo ląstelėse buvo ženkliai padidėjęs vandens kiekis. Jis maldaujančiomis akimis žvelgė į Jėzų, tikėdamasis jo malonės. Į Didįjį Gydytoją buvo nukreiptos ir fariziejų akys. Jėzus jų paklausė: „Ar valia šabo dieną gydyti ar ne?“

Jėzus fariziejus pastatė į nepatogią padėti. Juk jie laukė Jėzaus atsakymo ligoniui. Jei jis būtų išgydęs, jie būtų sakę, kad tai Dievo Įstatymo laužytojas, o jei būtų neparodęs malonės, jie būtų nuo stogų skelbę, koks jis negailestingas žmogus.

Jėzus išgydė sergantį vandenlige ir jiems tarė: „Kuris jūsų, jei jo sūnus ar galvijas įkris į šulinį, tuojau jo neištrauks šabo dieną?“ Kitaip tariant, Jėzus priminė, kad jei fariziejus šabo dieną ištraukia į šulinį įkritusį galviją, tai tuomet su galviju jis elgiasi geriau, nei su sergančiu artimu, kurį Dievas sukūrė pagal savo veidą.

Kaip mes švenčiame šventą dieną? Sveikintina, jei mes ją laikome šventa ir Dievo nurodymu ilsimės nuo visų darbų. Dievo įsakymas sako, kad „septinta diena - visiško poilsio šabas.“ Ji yra „šventoji sueiga,“ todėl teisingai darome, kai joje ateiname į bažnyčią, nes to iš mūsų nori pats Dievas. Kita vertus, jei mes nieko nedirbame, tačiau atmetame jo šventąją sueigą, pamaldas bažnyčioje, tuomet mes esame lyg tie fariziejai, kurie nieko nedirbdami manome įvykdysią Dievo Įstatymą. Katekizmas mus teisingai moko: „Mes turime Dievo bijotis ir Jį mylėti, kad nepaniekintume pamokslo ir jo Žodžio, bet Jį laikytume šventu, noriai klausytume ir mokytumės.“

Vakarienė tęsėsi toliau. Jėzus stebėjo, kaip pakviestieji svečiai rinkosi pirmąsias vietas. Pakviestieji, žinoma, buvo kiti garbingi fariziejai, kuriuose per kaupus veržėsi išdidumas. Jėzus jiems tarė: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje.“ Juk gal vakarienėn yra pakviestas ir garbingesnis už tave, ir šeimininkas paprašys: „Užleisk jam vietą.“ „Tu tada turėsi susigėdęs užimti paskutiniąją.“

Šiais žodžiais Jėzus moko daugiau nei stalo etiketo. Jo žodžiai turi dvasinę prasmę, kadangi juose atskleidžiamas mūsų ryšys su Dievu. Tas, kuris save aukština, turi žinoti, kad Dievas į jį žvelgia su šypsena ir jam taria: „Kvailuti.“ Apaštalas Paulius sako: „Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę.“ Apaštalas Petras pataria: „Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus.“

Dievui nepatinka išpuikėliai ir išdidieji. „Pūtimasis“ prieš kitus žmones yra neteisingas savęs įvertinimas. Išdidus žmogus užmiršta, kad savo prigimtyje yra toks pats nusidėjėlis, kaip ir tie, prieš kuriuos jis save aukština. Jėzus todėl sako: „Daugelis pirmųjų bus paskutiniais.“ „Kiekvienas, kuris save pasiaukština, bus pažemintas, bet kas pasižemina, bus paaukštintas.“

Tai galioja tiek žmonių, tiek Dievo akyse. Mergelė Marija gieda: „Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.“ Save aukštinantis žmogus yra lyg aklas, kuris stovi prie atviros duobės. Kai norime save pasiaukštinti, nuleiskime galvą žemyn ir pažvelkime į žemę po kojomis. Išvyskime ten duobę, į kurią besididžiuodami galime nupulti.

Matydamas kiek daug garbingų fariziejų rinkosi pas šeimininką, Jėzus kreipėsi į jį: „Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.“

Nelengva šį Jėzaus mokymą įvykdyti šiandieniniame pasaulyje. Pasaulyje yra daug apgaulės ir veidmainystės. Prieš 100 metų socialinė atskyra tarp žmonių buvo žymiai didesnė. Tuomet nebuvo socialinės rūpybos organizacijų, Bažnyčia buvo vienintelė bendruomenė, kuri visada padėdavo vargšams, rinko šiam tikslui aukas. Šiandien žodis „vargšas“ gali nuskambėti kaip įžeidimas, todėl Europos kraštuose randama kitokių išsireiškimų, pavyzdžiui, „žmogus, susiduriantis su finansiniais iššūkiais.“ Be to ekonomiškai išsivysčiusiame pasaulyje tikri benamiai dažniausia tapo tokiais dėl žalingo gyvenimo būdo, dėl to, kad išsižadėjo Dievo, pamynė jo įsakymus, atmetė Kristaus mokymą ir visas dvasines vertybes, ant kurių jie privalėjo statyti savo gyvenimą.

Tačiau nors pasaulio akyse žmonės skiriasi, bažnyčioje, tai yra Dievo akyse, visi esame lygūs. Čia nėra nė pirmojo, nė paskutiniojo, nė didžiausio, nė mažiausio. Čia mes visi vieningai išpažįstame savo nuodėmes ir paprašome atleidimo. Čia mes tariame: „Būk gailestingas man, nusidėjėliui,“ ir meldžiame Dievo malonės bei atleidimo už žinomas ir nežinomas nuodėmes.

Jėzus buvo tas, kuris pilnai įvykdė jo paties kilnų mokymą. Jis kvietė žmones, kurie neturėjo kuo atsilyginti, negalėjo atsimokėti. „Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti,“ rašo evangelistas Lukas, - „o fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: ‚Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.‘“ Fariziejai su pašaipa sakydavo: „Tai nusidėjėlių draugas.“ Jėzus jiems atsakydavo: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių.“

Dievo Sūnus parodė nuolankumo pavyzdį. Dėl mūsų jis labiausiai nusižemino, sutiko tapti tuo paskutiniuoju. Apaštalas sako: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą.., nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Būdamas šventas Mesijas sutiko kentėti ir mirti su mūsų nuodėmėmis, kad mes per jo kraują gautume atleidimą ir amžiną gyvenimą. „Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų,“ – rašo apaštalas Paulius, - „kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“

Išaukštintas Viešpats ir mus kviečia prie savo malonės stalo. Jis kviečia ne teisiuosius, bet tuos, kuriems reikalinga Dievo malonė ir kurie jam niekuo negali atsilyginti. Čia jis mus lanko savo kūnu ir krauju duonoje ir taurėje, pats mums patarnauja, ir atveria kelią pas maloningą bei gailestingą Dievą. Amen.