Šiandieninėje evangelijoje Jėzus kalba apie mokinystės kainą. Jis pamini tris Kristaus mokiniui reikalingas sąlygas. Pirmoji - mylėti Dievo Sūnų labiau nei savo artimuosius, antroji – sekti jį, nešant savąjį kryžių, ir trečioji – išsižadėti savo turto.

Iškėlęs tokius aukštus reikalavimus jis bando atkalbėti tuos, kurie lengvabūdiškai nori tapti tikraisiais jo mokiniais. Jis nenori tokių, kurie pridėję ranką prie žagrės imtų žvalgytis atgal.

Apie mokinystę jis kalba kaip apie sudėtingo bokšto statybą. Juk bokštą statantis žmogus pirma paskaičiuos išlaidas ir įsitikins, kad turės lėšų užbaigti. Ar neatsitiks taip, kad jam pavyks pakloti tik pamatą, o paties bokšto nebaigs? Juk tada visi šaipysis. „Jis pradėjo statyti ir neįstengia baigti.“

Apie mokinystę jis kalba kaip apie plataus mąsto karą. Mokinys yra lyg karvedys, kuris eina kovon su dvigubai stipresniu priešu. Turėdamas 10 tūkstančių karių jis stos į mūsų prieš tą, kuris turi dvidešimt. Jis nesako, kad neįmanoma laimėti mūšio, bet pataria apsvarstyti ar tikrai jis pasieks pergalę? Abejojantis karvedys pasiųs pasiuntinius dar prieš mūšį ir per juos derėsis dėl taikos sąlygų.

Kaip sąlygą mokinystei jis įvardija asmeninės nuosavybės išsižadėjimą. Turtą valdantį mokinį nuolatos persekios erškėčiai – rūpesčiai ir turto apgaulė, kurie nuolatos jį vers blaškytis ir žvelgti atgal. Jis nepajėgs tapti tikru Kristaus mokiniu. Ilgainiui jis pasidarys lyg sūrumo netekusi druska, kuri, kaip sako Viešpats, netinka „nei sūdyti, nei dirvai, nei mėšlui.“

Apsvarsčius šias Viešpaties iškeltas jo sekimo sąlygas norisi atkartoti apaštalų užduotą klausimą: „Tai kas galės būti išgelbėtas?“ Jie jį uždavė nuo Jėzaus pasišalinus vienam jaunikaičiui. Anas norėjo tapti Kristaus mokiniu, bet išgirdęs trečią sąlygą, nuliūdo ir „pasišalino, nes turėjo daug turto.”

Raktas į šiuos Kristaus žodžius slypi įžanginėje evangelijos eilutėje. Lukas rašo: “Kartu su juo ėjo didelės minios, ir atsigręžęs jis tarė joms.” Mokinystės kainą jis ištarė miniai. Joje buvo tokių, kurie godžiai klausėsi Jėzaus mokymo, tų, kurie „stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią.” Joje buvo ligonių, kurie per Jėzų tikėjosi išgijimo. Joje buvo ir tų, kurie jį sekė dėl materialinės naudos. Jie buvo ragavę dykumoje padaugintos duonos. Tokiems kartą Jėzus pasakė: “Jūs ieškote manęs ne dėl to, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos ligi soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!” Labdaros einantys pas Jėzų tikrai netaps jo mokiniais.

Svarbiausia Kristaus iškeltų sąlygų priežastis buvo Jeruzalė, kurion jis keliavo. Jis vienintelis žinojo, jog jo galutinis tikslas yra kryžius. Jis keliavo į šventąjį miestą „atiduoti savo gyvybės daugelio atpirkimui.“ Juk „reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų,“ – prieš kelias dienas jis pranešė apaštalams.

Tad ši evangelija kalba apie kraštutinę mokinystės kainą. Ją Kristaus mokiniui gali tekti mokėti tik ypatingomis sąlygomis. Tai aplinkybės, kuriose jo sekėjui gali tekti net išsižadėti savo gyvybės vardan Jėzaus Kristaus. Tada jis tikrai pajus Kristaus žodžių svorį: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės.“

Šių žodžių svorį pajuto apaštalai Jėzaus išdavimo naktį. Jie buvo išpildę pirmą ir trečią sąlygas. „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ – paklausė jo Petras. Jėzus jam atsakė: „Kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą. Tačiau daugelis pirmų bus paskutiniai.“ Apaštalai tapo tais paskutiniais. Jų vietą prie Kristaus kryžiaus užėmė Marija bei kitos moterys ir apaštalas Jonas. Likusieji nepajėgė nešti savojo kryžiaus. Didžiojo ketvirtadienio naktį jie baimingi bėgo iš mūšio lauko, palikdami Jėzų vieną kovoti su šėtonu - tuo tamsiuoju kunigaikščiu, turinčiu gausybę legionų. Didįjį Penktadienį šėtonas ir pasaulis šventė pergalę prieš Kristų, tačiau Velykų rytą Kristus pergalingai prisikėlė, nugalėdamas nuodėmę, mirtį ir šėtoną. Karžygys laimėjo kovą pažadėdamas ir mums būsimą pergalę prieš mirtį ir amžiną gyvenimą. Išvydę Viešpatį gyvą apaštalai drąsiai neš savąjį kryžių ir visi, išskyrus Joną, už Kristų ir Evangeliją mirė kankinių mirtimi. Pirmosios bažnyčios persekiojimų metu krikščionis bandė atkalbėti jų šeimos, jiems buvo grasinama turto konfiskacija, galiausiai jiems buvo grasinama mirtimi. „Chrisianus sum!“ „Christiana sum!“ („Esu krikščionis“, „Esu krikščionė“) - atsakydavo jie pagonių teisme ir buvo siunčiami į mirtį.

Toliau Bažnyčia 15 šimtmečių gyveno ramybėje, kol 20 a. pradžioje netikėtai prieš krikščionis vėl atsivėrė pragaro vartai ir aukšta mokinystės kaina. Nacizmo, ir ypač Marksizmo, ideologijos priedangoje, šėtonas pasiuntė į mirtį gausybę krikščionių. Jie gynė save, jei buvo teisiami, tačiau neišsižadėjo Kristaus kryžiaus ir taip „išsaugojo [savo gyvybę] amžinajam gyvenimui.“ Kristaus globojamos Bažnyčios nenugalėjo net pragaro vartai.

Šiandien mes gyvename palyginti ramiame laike. Mums nekyla klausimas ką mylėti labiau Dievą ar tėvą ir motiną. Mes užaugome krikščioniškose šeimose, kur tėvas ir motina ne tik nedraudžia, bet ir ragina būti krikščionimis, bažnyčios nariais. Šiandien už tikėjimą į Kristų niekas negrasina mūsų turtui. Nebereikia daryti pasirinkimo tarp tarnystės Dievui ir nuosavybės. Krikščionies kryžius šiandien netoks sunkus – niekas negrasina gyvybei už tikėjimą.

Tačiau kyla klausimas, ar dėl tokio ramaus gyvenimo mes netapome „sūrumo netekusia druska?“ Deja, reikia pripažinti, kad dauguma krikštytų žmonių ją tapo. Jie ne tik nustoja liudyti savo tikėjimą, bet ir apkritai eiti į bažnyčią, o jei ateina, tai tik pakrikštyti vaikus, susituoki, ar yra atnešami laidotuvių apeigoms.

„Turėkite savyje druskos“ – sako Kristus. Neslėpkite savo tikėjimo, kvieskime prie Kristaus kitus žmones, veskimės vaikus ir anūkus į bažnyčią, ir gyvenkime kaip moko Viešpats. Semkimės druskos iš Kristaus - iš jo Žodžio ir Sakramento. Jei mumyse druska netenka sūrumo, tai jame ji niekada neišblės. Tiek nedaug iš mūsų šiandien nori Dievas – būti aktyviais jo Bažnyčios nariais ir liudyti tikėjimą pasaulyje. „Tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ Amen.