„Dievas mus prikėlė iš mirties naujam gyvenimui.“ Tokia yra Pauliaus laiško Efeziečiams pagrindinė mintis. Dievas tai atliko per Kristų Jėzų, kad gyventume atnaujintą gyvenimą, kad darytume gerus darbus ne savo, o Dievo garbei. Jis „palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, ... kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje.“

Skelbdamas evangeliją Paulius pirmiausia nurodo į Kristų. Laiško pradžioje jis praneša, kad niekame kitame, kaip tik Kristuje mes „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą.“ Dangiškasis Tėvas mūsų išganymą atliko per jį, prikeldamas jį iš numirusių ir pasodindamas savo dešinėje. Per jį jis ir mus dvasiškai prikelia ir pasodins danguje kartu su Kristumi.

Gyvenimą iki įtikėjimo ir prikėlimo kartu su Kristumi Paulius sulygina su dvasine mirtimi. Tokie buvo efeziečiai, kurie dar neseniai tarnavo netikriems dievams, ieškojo amžinojo gyvenimo per savo darbus. „Jūs bu­vo­te mi­rę sa­vo nu­sikal­ti­mais ir nuo­dė­mė­mis, ku­riuo­se ka­dai­se gy­ve­no­te, lai­ky­da­mie­si šio pa­sau­lio pa­pro­čių.” Ne tik efeziečiai, bet ir žydai ieškojo išganymo savo religijos darbuose - Mozės Įstatyme. Paulius pats kažkada buvo fariziejus, gyręsis savo Įstatymo darbais. Tik kai jam apsireiškė Kristus, jis suprato kur ieškoti išganymo. Todėl laiške Efeziečiams jis nebeišskiria žydų, bet sako “mes visi iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti... Mes buvome mirę savo nusikaltimais.“

Bet „Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais prikėlė gyventi su Kristumi.“ Kaip Kristus kūnu mirė ir buvo prikeltas, taip mes, dvasiškai mirę, buvome dvasiškai prikelti. Tai jis atliko mumyse per jo Žodį ir Šventąjį Krikštą. Krikšto Sakramente mes buvome suvienyti su Kristumi, su jo mirtimi ir prisikėlimu, ir per vandenį bei Šventąją Dvasią atgimdyti iš naujo.

„Jūs juk esate išgelbėti malone.“ Net kelis kartus apmąstomame tekste Paulius nurodo į Dievo malonę, primindamas, kad Dievas mus išgelbsti iš savo gailestingumo, iš didžios meilės. Pakartodamas antrą kartą šiuos žodžius jis praplečia mintį, pridurdamas „per tikėjimą.“ „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą.“ Mes esame išgelbėjami per gyvą pasitikėjimą Kristumi, per malonės priemones – Žodį ir Sakramentus - priimdami jo išganymą, kurį jis mums užtarnavo ant kryžiaus.

Išganingas tikėjimas į Dievą kyla ne mūsų pačių, bet yra Dievo dovana. Tai pabrėžia apaštalas. Net ir žmonių tarpusavio santykiuose tikėjimas ir pasitikėjimas kitais žmonėmis atsiranda ne dėl mūsų vidinių pastangų, bet jų pačių dėka. Mes pradedame kitu žmogumi tikėti, kai matome jo gyvenimą, darbus. Net apgavikai, kurie prie mūsų artinasi su blogais kėslais, siekia sudaryti įspūdį, kad mes imtume jais pasitikėti. Valios pastangomis mes negalime sukurti savyje tikėjimo. Išganingas tikėjimas į Dievą mumyse „kyla ne iš mūsų pačių, bet tai yra Dievo dovana,“ sako Paulius, kurią mums teikia Šventoji Dvasia, per Evangeliją. „O toji skelbia Dievo Sūnų, Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį,“ ir praneša ką jis atliko vardan mūsų.

„Ir ne per darbus“ esame išgelbėti, pabrėžia apaštalas. Malonės požiūriu Krikščionybė skiriasi nuo visų pasaulio religijų. Visos religijos – ar tai būtų Judaizmas, ar Islamas, ar Induizmas, ar Budizmas pabrėžia kelią į išganymą per darbus, per žmogaus pastangas. Žmogus ten turi užsidirbti išganymą ar tai per meditacijas, ar per religinio įstatymo laikymąsi. Apaštalas Paulius skelbia kupiną gailestingumo Dievą, mylintį Dievą, kuris parodė „beribį savo malonės lobį Kristuje Jėzuje.“ „Ne darbais [esame išganomi], kad kas nors nesigirtų,“ sako jis, bet iš Dievo malonės per tikėjimą. „Aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi.“

Mes negalime girtis gerais darbais, nes ne pasaulis, o vienas Dievas gali nuspręsti, kiek mūsų darbai yra geri, kiek jie yra padaryti iš širdies, be jokios kitos motyvacijos, kaip tik Dievo garbei. Pasaulis to negali nuspręsti, nes pasaulio akyse geri darbai gali būti daromi siekiant garbės, pelno, kitokių abejotinų dalykų, o tai Dievo akyse juos paverčia menkaverčiais. Geras yra tas darbas, kurį žmogus padaro Dievo garbei, nelaukdamas kažkokio pripažinimo, pagyrimo, ar kitų pasaulio akyse vertinamų dalykų. Vienam Dievui tebūnie garbė.

Tokie darbai kyla iš tikėjimo į Dievą ir jie yra Dvasios vaisiai. Tai darbai, už kuriuos mes negauname nei atlygio, nei pripažinimo. „Iš tiesų sakau jums, kiek jūs padarėte vienam šių mano mažiausiųjų brolių, man padarėte,“ – sako Jėzus Mato evangelijoje. O Jono evangelijoje jis taria: „Tuo mano Tėvas garbinamas, kad nešate daug vaisiaus ir pasirodote esą mano mokiniai.“ Todėl visi mūsų geri darbai turi būti nuveikiami Dievo garbei, net ir tie, kuriuos darome artimo labui. Tokiems darbams mus kviečia apaštalas Paulius, sakydamas: „Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“

Mes esame Dievo kūrinys – liudija apaštalas. Nors kažkada buvome dvasiškai mirę savo nuodėmėse, su Kristumi mes buvome prikelti ir išgelbėti, kad gyvendami Kristuje Jėzuje per Žodį ir Sakramentą, darytume gerus darbus, kuriems Dievas mus pašaukė. Amen.