Tai įvyko 9-to dešimtmečio viduryje, ties „riba tarp sovietmečiu ir mūsų laikų,“ teigė Alvydas Armonas. Tuo metu jis dirbo valstybinės priešgaisrinės priežiūros tarnybos viršininko pavaduotoju. Įstaigos atstovus kviesdavo į Klaipėdos rajono Gargždų m. Vykdomajame komitete vykusius projektų kompleksinius derinimus.
Kartą jam buvo pranešta, kad ketinama statyti naują pastatą Priekulės apylinkės Vykdomajam komitetui. Architektai ir kiti atsakingi asmenys apžiūrėję penkias vietas nusprendė, kad tinkamiausia yra buvusios Priekulės liuteronų bažnyčios šventorius, o toji sklypo dalis, kur šiandien stovi paminklas „Priekulei 450“, tiktų mašinų stovėjimo aikštelei.
1957 m. kovo mėn. sovietinei valdžiai nugriovus istorinę Priekulės liuteronų bažnyčią, vieta tapo miesto aikšte. Vyresnieji priekuliškiai puikiai atsimena aplink bažnyčią stovėjusius antkapinius paminklus. Praėjus dviems mėnesiams po bažnyčios nugriovimo, 1957 m. gegužės 27 d., parapijos taryba prašė sovietinės Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Vilniuje leisti liuteronų tikintiesiems “šias kapines aptverti, nuvalyti, sutvarkyti ir apsaugoti jas nuo visiško panaikinimo.” “Vietos valdžios organams nuardant karo metu apgriautos bažnyčios mūrus, kapinių antkapiai yra nukentėję ir pačios kapinės paverstos griuvėsių liekanomis”, tvirtino parapijos taryba. „Tikintieji, vadovaudamiesi pagarbos jausmais savo mirusiesiems, pageidauja, kad šios kapinės būtų atstatytos ir apsaugotos.“ Dieną prieš tai, gegužės 26 d., šventoriaus kapinių klausimas buvo svarstytas Lietuvos liuteronų bažnyčios Konsistorijoje. Bažnyčios vadovybė parapijiečių prašymui suteikė daugiau svorio, paragindama juos raštu kreiptis į Religijų reikalų Įgaliotinio įstaigą Vilniuje. „Priekulės parapijiečių pareiškimą leisti apsaugoti prie buvusios bažnyčios esamų kapinių antkapius pateikti Religinių kultų įgaliotiniui“, nurodė parapijai Konsistorija. Leidimo išsaugoti kapines parapija negavo. Jos buvo sunaikintos.
Sulygindami bažnyčią ir šventoriaus kapines su žeme, bolševikai taip pat sunaikino Priekulės dvaro savininko von Braun šeimos kapą, net nenutuokdami, kad sugriauna istorinį paminklą, turintį tiesioginę sąsają su JAV kosmonautikos programa. Juk Priekulės dvaro savininkai Magnus Hermann Eduard Freiherr von Braun (1796-1848) ir Marie Hennriette Jacobine Pelet (1801-1847) buvo „JAV mėnulio programos tėvu“ tituluojamo raketinės technikos inžinieriaus Wernher von Braun (1912-1977) proseneliai!
Viena žymiausių asmenybių XX a. raketų technologijų plėtroje, Wernher von Braun, vadovavo 1960 m. įsteigtam NASA Maršalo kosminių skrydžių centrui, kuriame buvo pradėta Apollo programa. Jo komandos pastangomis buvo suprojektuota ir 1967 m. į kosminę erdvę paleista raketa Saturnas V. 1968 m. šios raketos iškeltas erdvėlaivis Apollo 8 pirmą kartą apskriejo Mėnulį. Priekuliškių dvarininkų proanūkio svajonė išlaipinti žmogų Mėnulyje išsipildė 1969 m. liepos 16 d., kai Saturnas V į žemės palydovą nugabeno pirmąją Apollo įgulą. Jo vadovaujamos kosminės programos metu, 1969-72 m. net šešios astronautų įgulos išsilaipino Mėnulyje (Apollo 11, 12, 14, 15, 16, 17 misijų metu, viso 12 astronautų vaikščiojo Žemės palydovo paviršiumi).
Klaipėdos krašto genealogiją tiriantys Familienforschung Memelland mokslo darbuotojai pasidalijo Wernher von Braun prosenelio metrika Priekulės bažnyčios knygose. Ties 1848 metų įrašu 395 pažymėta: „Proeculs, Baron Magnus Hermann Eduard Freiherr von Braun, 26 Oct. … langwierig …“. Įrašas liudija, kad jis palaidotas Priekulėje. Nors XVIII amžiaus viduryje imta drausti laidoti jau tada perpildytose šventorių kapinėse ir kapinės buvo keliamos iš miestų į užmiesčius, šeimų, turinčių kapus nariai, kunigai bei kilmingieji ir toliau buvo laidojami šventoriuose. Von Braun buvo palaidotas arba bažnyčios kriptoje, arba šventoriuje, nes atskiros Priekulės riteriškojo dvaro kapinės buvo įsteigtos tik 1850 m. valdą įsigijus landratui Hermanui Šperberiui.
Wernher von Braun prosenelio Magnus Hermann Eduard Freiherr von Braun metrika Priekulės bažnyčios mirusiųjų registracijos knygoje (Evangelisches Zentralarchiv in Berlin (EZA) 980/797, p. 82. Įrašo kopija publikuota su EZA archyvo sutikimu).
Priekulės dvarininkų Magnus Hermann ir Marie Hennriette sūnus, raketų inžinieriaus senelis Maximilianas Freiherras von Braunas (1833–1918) buvo Prūsijos kariuomenės pulkininkas leitenantas, Neucken dvaro Ylavos apskrityje savininkas. Jiems gimė Wernher tėvas, Magnus Alexander Maximilian Freiherr von Braun (1878-1972). Paskutinėse dviejose Veimaro Respublikos vyriausybėse (abi suformuotos 1932 m.) jis ėjo žemės ūkio ministro pareigas, bet iš jų pašalintas į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui. Garsusis Wernher von Braun gimė Wirsitz mieste, tuometinėje Prūsijos karalystės Posen provincijoje. Nacių laikais jis dirbo Reicho raketų kūrimo programoje. Antrojo pasaulinio karo metais Penemiundėje jis padėjo projektuoti ir ištobulinti V-2 raketą, o po karo, kartu su maždaug 1600 kitų mokslininkų, inžinierių ir technikų, jis buvo slapta perkeltas į JAV. Dėl jo indėlio į NASA Apollo misijų programą, be kitų pagarbių epitetų, jis dar tituluotas „kosminių kelionių tėvu.“ Jau tada jis propagavo žmogaus misiją į Marsą ir surengė kelionę į Antarktidą, kur siekė išsiaiškinti ar ypač atšiaurios Antarkties dykvietės būtų naudingos tyrinėjant kosmosą. Dėl milžiniškų Apollo programos išlaidų, kosmoso programa buvo smarkiai apkarpyta (vien tik Saturnas V raketos sukūrimas atsižvelgiant į infliaciją šiandien kainuotų 50 mlrd. JAV dolerių).
Grįžtant į praeitį, vertėtų prisiminti, kad von Braun šeima turėjo giminystės sąsajų su Tolminkiemio kunigu Kristijonu Donelaičiu. Marie Henriette Jacobine Pelet’ės mama buvo Henriette Donalitius, o senelis – Donelaičio antros kartos pusbrolis George Albrecht Donalitius (1719-1792), Ragainės apskrities Zaumarų (vok. Sommerau) dvaro administratorius (Amtsrat). Mirus jo žmonai, Pelet’ės močiutei (†?), Tolminkiemio poetas savo giminaičiui ir bičiuliui dedikavo eilėraštį vokiečių kalba: „Ihr Schatten schneller Zeit“.
„O greit slenką laikai, jūs valandos sparnuotos!
Štai, dvidešimtmeti, akimirka tapai!
Jau tavo Niekas ten ir Viskas myrio plotuos, –
Jau veltui meilė šauks sugrįžt, ką mylėjai.
Bet likit pamirštos jūs, kančios iškentėtos,
Ir jums gi, ašaros, riedėt skruostais gana!
Vėl, džiaugsme, grįžk širdin, lai stinga skausmui vietos,
Lai vėl krūtinė draugo laimės bus pilna!
Gegužis jau draug su pavasariu atvyko,
Ir šventiniu visur jis rodės drabužiu;
Ir nešė paskui, jį Flora gėlių vainiką,
Balzamą skleisdama viršum laukų gražių.
Ir dideli, maži su lyromis išėjo, –
Skambėjo giesmės jų laukuos ir miškuose,
Aidais aidėdamos jos vis labiau tolėjo,
Kol virsdavo Nieku savajame Nieke […]
Argi žmogus vien tur apverkt skriaudas patirtas
Ir be drąsos, vilties tik dirbti amžinai?
O ne! Pasaulis jam būt rojumi paskirtas,
Bet ne kaip Heraklitui vis ašarot liūdnai.“
(Iš vokiečių kalbos vertė Jonas Graičiūnas, 1977 m.)
Georgo Albrechto Donalitijaus tėvas Jonas Donalitius (1689-1724) buvo Tilžės lietuvininkų liuteronų bažnyčios precentorius (vargonininkas, choro vadovas, mokytojas), o senelis Jonas Donalitius (c. 1656 (1635)-1710) – Didlaukių (Didlacken, 1686-1699) ir Viliūnų (Willuhnen, 1699-1704) liuteronų parapijų kunigas. Gal būt Donelaičio senelio brolio kunigiškos tarnystės kelias paskatino ir būsimą Tolminkiemio poetą pasišvęsti kunigo tarnystei? Juk ne taip lengva būtų provincijos laisvojo valstiečio vaikui priimti sprendimą siekti brangiai kainuojančių teologijos studijų Karaliaučiaus universitete.
Nekęsdami visko kas siejama su religija, bolševikai negailestingai naikino Priekulės liuteronų bažnyčios šventorių ir kapines. Su žeme buvo sulygintas ir von Braun šeimos kapas. Žmonėms norėjus paimti kai kuriuos paminklus ir vertingesnius šventoriaus simbolius, šalia gyvenančios Auksorienės liudijimu, bolševikinė valdžia „pagrasino nė akmens neimti.“
Sovietmečio pabaigoje net vaikai žinojo, kad šioje vietoje stovėjo, kaip jie sakydavo, „vokiečių bažnyčia,“ tačiau vykdomojo komiteto pastatą nusprendę pastatyti rajono biurokratai į tai visiškai nekreipė dėmesio.
Projekto kompleksinio derinimo komisiją sudarė du nariai susieti su Priekule. Tai priekuliškis Alvydas Armonas ir tuo metu rajono žemėtvarkos tarnyboje dirbęs Stanislovas Tamolis. Jis kilęs iš Poškų kaimo ties Agluonėnais, tačiau nuo 9 klasės mokėsi Priekulės vidurinėje mokykloje. Abu komisijos nariai žinojo miesto aikštės istoriją, todėl nusprendė prieštarauti Klaipėdos rajono biurokratų sumanymui. Jie, žinoma, negalėjo bažnytinį paveldą naikinusiai ateistinei valdžiai sakyti, kad vieta netinkama, nes čia stovėjo liuteronų bažnyčia, tačiau žinojo, kad aplink bažnyčią buvo kapinės. Jie atsisakė dėti parašus, argumentuodami, kad negalima statyti apylinkės Vykdomojo komiteto pastato ant buvusių kapinių. „Be to kokį skverą jūs norite sudarkyti,“ pridūrė Armonas.
Klaipėdos rajono atsakingų įstaigų atstovai jau buvo pasirašę, tačiau dar reikėjo tų dviejų komisijos narių parašų. Kilo konfliktas. Abu buvo primygtinai raginami pasirašyti, tačiau jie parodė principingumą.
Jei ne Alvydo Armono ir Stanislovo Tamolio tvirta pozicija, šioje istorinėje Priekulės miesto vietoje stovėtų sovietinės architektūros palikimas. Šiandien ją puošia 1992 m. rugpjūčio 2 d. pašventintas paminklas istorinei Priekulės liuteronų bažnyčiai – simboliniai bažnyčios pamatai su altoriumi. O toje vietoje, kur turėjo atsirasti automobilių stovėjimo aikštelė, 1990 m. buvo pastatytas paminklas „Priekulei 450“.
Šventoriui ir jame buvusioms kapinėms būtų suteikta papildoma simbolinė reikšmė, jei atsirastų epitafija, liudijanti, kad čia palaidoti „Magnus ir Marie von Braun – JAV Nasa Mėnulio programos vadovo Wernher von Braun proseneliai, Tolminkiemio poeto kunigo Kristijono Donelaičio giminaičiai.“
Kun. Darius Petkūnas
Straipsnio autorius dėkoja Alvydui Armonui už informaciją apie vėlyvojo sovietmečio Klaipėdos rajono Vykdomojo komiteto valdininkų planus, Vokietijoje gyvenančiam priekuliškiui Linus Skwirblies už von Braun šeimos genealoginių tyrimų rezultatus, mokslo darbuotojai Karin Robl iš Familienforschung Memelland (https://ofb.genealogy.net/memelland) už atsiųstą Priekulės dvarininko Magnus von Braun mirties metrikos kopiją, EZA (Evangelisches Zentralarchiv in Berlin) archyvui ir jo atstovui Rolf Engelbart už metrikos aprašą archyvo fonduose ir leidimą ją publikuoti.
Linus Skwirblies sudarytas Wernher von Braun (1912-1977) kilmės įrašas:
Paminklas istorinei Priekulės liuteronų bažnyčiai
– simboliniai bažnyčios pamatai su altoriumi
Simbolinis altorius bažnyčios šventoriuje
Pamaldos istorinės Priekulės bažnyčios
šventoriuje, minint paminklo pastatymo 25-ių
metų jubiliejų. 2017 m. liepos 30 d.
Paminklas „Priekulei 450“
Priekulės dvarininkų Magnus Hermann von
Braun ir Marie Hennriette proanūkis
Wernher von Braun.
Wernher von Braun kapas Ivy Hill kapinėse,
Aleksandrija (Virdžinija), JAV. Paminkle iškalta
nuoroda į Ps 19, 1: „Dangūs skelbia Dievo
šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų
darbą.”