Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones, ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones.
Tik pažvelkite, broliai, kokie gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų.
Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims žemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, kad joks žmogus Dievo akyse negalėtų girtis. (1 Kor 1,25-29)
Ar tai yra kančia, kai šeimoje yra arba į ją priimi žmogų, kitokį nei dauguma? Ar tai – palaiminimas? Ar viskas kartu?
Kaip sakyti. Viskas priklauso nuo laiko perspektyvos. Pavyzdžiui, Evangelijoje aprašoma Palmių eisena – apaštalas Jonas rašo iš prisikėlimo perpektyvos. Po to mokiniai prisiminė, kad tai buvo apie Jį parašyta, bet tuo metu liudijo minia. Kai Kristus jau buvo prisikėlęs, žvelgdami atgal, mokiniai suvokė, kad jie dalyvavo pranašystės išsipildyme, kad Žodis tapo Kūnu. Bet tuo metu jie nesuprato.
Taip yra ir gyvenime. Kai atsigręži – suvoki, kad tai tavo gyvenime buvo palaiminimas, kad tai buvo džiaugsmas. Ar tai yra paprasta? Ar lengva? Ne. Tai turi savus iššūkius. Bet paskui suvoki – palauk, bet aš juk dalyvavau tame palaiminime.
Bet mums dažnai sudėtinga priimti Dievo kvietimą dalyvauti Jo vedime, kuris neatitinka mūsų lūkesčių?
Aš nežinau… Galvoju, kad mūsų laikmetis yra paženklintas patogumo – daugeliui Vakarų pasaulyje apskritai vaikai yra nepatogu: tai jie verkia, tai klykia; galima pagalvoti, kad geriau išvis be vaikų. Žinoma, kad žmonės trokšta, jog jų lauktas kūdikis būtų sveikas, kad viskas būtų tvarkoje.
Aš neįsivaizduoju, kad galima trokšti vaiko su negalia – gal tuomet su tavimi kažkas ne taip.
O tai Dievas… daro klaidas?..
Ką reikia žinoti apie Dauno sindromą (kuris taip pavadintas pagal 19 a. jį aprašiusio gydytojo Down pavardę), kaip tai įvyksta? Pirmiausia apie gyvybę – susijungus dviem ląstelėms, atsiranda ne kažkoks mėsos gabalėlis, o žmogus: jame jau yra, pavadinkim, surašyta visa informacija – kokios mūsų akys, kaip mes atrodysim ir t.t. Viskas, tai yra tikras žmogus, tikra gyvybė – dėl ko abortas yra žmogžudystė. Taigi, tėvo ir motinos ląstelių susijungimas bei dalijimasis. Dėl nežinomų, mokslo nenustatytų priežasčių kartais susiformuoja pilna arba dalinė trečioji 21 chromosoma Tai ir yra šio genetinio sutrikimo priežastis. Beje, dėl to būtent kovo, 3-iojo mėnesio, 21 d. vyksta toji jau plačiai žinoma akcija, kviečianti solidarumo ženklan mūvėti skirtingas kojines.
Kalbant apie Dievą… Yra toks belgų filmas Aštuntoji diena (Le huitième jour; The Eighth Day;1996). Perfrazuojant, jis prasideda taip: per šešias dienas Dievas viską sukūrė, septintą ilsėjosi, o aštuntąją sukūrė tokius, kaip mano brolis Tomas.
Kaip ir visi kūriniai – jie suverti tam, kad juos mylėtų. Kad mylėtume. Ir viskas. Jie, kaip ir kiekvienas Dievo kūrinys, yra nuostabūs. Jeigu mes to nesuprantam, tai dar nereiškia, kad tai yra blogai.
Ar tai ir būtų ta perspektyva, iš kurios dabar visa tai matai – tas dovanos momentas?
Na, mes tokie… kaip vaikai per Kalėdas: mažieji laukia vienokių dovanų, o gauna… knygą. Ir sako: bet juk aš buvau geras!..
Tai nereiškia, kad aš brolio nemylėjau, kai buvau mažas – juk tai mano brolis. Žinoma, kaip ir dauguma vaikų, tu apskritai nori turėti vyresnį brolį – kad jis būtų stiprus, toks, kuris užstotų, apgintų. Kad kieme prireikus galėtum reikšmingai pranešti: „Tuoj pasakysiu broliui, matysi.“ O turi brolį, kuriuo tu turi pasirūpinti, kurį tu turi apginti. Kuris tam tikra prasme yra silpnesnis, kuris yra kitoks. Čia jau kaip su ta dovana – aš gal ne tokios norėjau. Bet gavau tokią!
Kiekvienas skaitydamas turbūt ir sau prisimatuojame – kokių įvairių būna šeimų situacijų, susiklosčiusių ne visai chrestomatinių modelių, kur vyresnysis nėra savaime tas stipresnysis. O būnant jaunesniuoju, situacija turbūt paprastai, natūraliai priimama, nes gimsti tokioje šeimoje? Jaunesniajam vaikui viskas čia sava, įprasta ir normalu? Nėra ir to tam tikro nuoskaudos dėl neišsipildžiusio lūkesčio jausmo? Teologiškai neteisinga, bet daugeliui žmonių ne tokia ir svetima formuluotė – „atleisti Dievui“ – net ir neaktuali?..
Aš kažkaip dėl to su Dievu niekada nesipykau – čia jau Tėtės ir Mamos dėka: jų santykio, jų besąlyginės meilės mums abiem. Mama yra tas žmogus, kuris tau paskelbia Evangeliją – ji myli tave dėl to, kad tu esi. Tėtis tave myli dėl to, kad tu esi. Kaip paskelbti Dievo meilę žmogui, kuris jos nejuto iš mamos, iš tėčio? O čia jau tema. Kad esi Dievo priimamas besąlygiškai.
Aš pati dabar prisiminiau situaciją prieš 15 metų, kai teko dalyvauti viename renginyje, o gyvenimas pasuktas taip, kai, švelniai tariant, nusimato, jog bus nenuobodu ir įdomu. Ateina laikas sustojus visiems kalbėti „Tėve mūsų“ – ir štai jaunuolis, turintis Dauno sindromą, iš „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės, paima ir laiko mane už rankos. Argi ne besąlygiška meilė? Priėmė ir palaikė tokią, kokia buvau; ten, kur susitikom; be jokių lūkesčių. Gal kito mažumo – regimo mažumo – baugštomės, nes primena mūsų pačių tikrąjį mažumą? Kad tai aš esu reikalingas meilės – o kaip ten reikalai?
Tu man pasakyk, kurie palaiminimai Šventajame Rašte buvo lengvi. Pats geriausias pavyzdys, nepamirštant visų pranašų ir šventųjų, – Mergelė Marija. Tave palaiminta (o tai – ir laimingiausia!) vadins visos kartos. Bet. Turi gimdyti tvarte. Kęsti skausmą, kad nekaltas tavo Vaikas kenčia už kaltus. Baisiausia – vėliau žiūrėti, kaip Sūnus miršta. Kad turi Jį palaidoti. Tai čia – palaiminta?.. Ta palaima neturi lengvumo, tai – ne tai, ką mes įsivaizduojame, kai linkim laimės, džiaugsmo ir sveikatos.
Va, kad ir kūdikio Krikštas – tai didelis džiaugsmas, bet tai nereiškia, kad dabar jau jo gyvenimas bus lengvas ir paprastas, lyg laimėjus teleloto. Kas sakė, kad bus lengva?..
Pasijusti tuo mažu, pažeidžiamu žmogum mes nenorim. Atvirkščiai – stengiamės susikurti komfortą, nes bet koks apsinuoginimas yra skausmingas.
Žmonės kartais, o gal tiksliau – dažnai nežino, kaip reaguoti, sutikus kitokią šeimą, nei dauguma. Sutrinka, giminėms ar draugams susilaukus kitokio kūdikio, nei įprasta.
Žmones, susilaukusius kūdikio, dera tiesiog pasveikinti – gimė vaikelis, gimė gyvybė.
Visuomenėje, gatvėje nedažnai sutinkame akivaizdžiai kitokių, nei dauguma, nes ypatingų poreikių turintys žmonės dažnai dienas praleidžia jiems pritaikytose įstaigose, centruose – ir tai yra didžiulė pagalba jų šeimoms, nes reikalinga 24 val. per parą priežiūra. Kita vertus, dėl to gali susidaryti įspūdis, kad tokių žmonių kaip ir nėra, kad visi esame daugmaž vienodi (ir, baisiausia, kad tokie turėtume būti).
Dažniausiai būna dvejopi žvilgsniai. Vienas – tokio karikatūrinio sodiečio jomarke: matyti baisiai didis įdomavimasis; kitas – „supratingo“ praeivio: nepasisekė… Tik štai nuo tokio žvilgsnio pajunti ne gailestingumą, o veikiau pasijunti apgailėtinu. Gailestingumas reiškiasi gerojo samariečio pavyzdžiu: skriamas laikas, jėgos, pinigai. Kiek galiu.
Ir dar. Žmogui reikia būti ir jaustis reikalingu. Dirbti pagal išgales. Stengtis. Pasiekti. Šypsotis. Būti kartu.
Ačiū.
Tau dėkoju, kad esu baimę keliančiai, nuostabiai sukurtas.
Nuostabūs Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino.
(Ps 139,14. A. Jurėno vert.)
Kalbėjosi Vilma Sabutienė
Žurnalas „Lietuvos liuteronų kelias“ (2019 m. Nr. 1)