„Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui tikėję. Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; Jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai. (1 Kor 15,1-11)“
Mieli broliai ir seserys Jėzuje Kristuje,
Apaštalas Paulius laiške Korinto krikščionims primena, kokia yra jo skelbiama Evangelija. Laiško skaitytojai ir klausytojai ją buvo visai neseniai priėmę ir tapę krikščionimis. Bet labai greit iškilo būtinybė vėl priminti Gerąją Naujieną, nes tarp krikščionių atsirado mokančių, kad nebus mirusiųjų prisikėlimo.
Kaip Korinto parapijai buvo būtinas toks priminimas, taip yra ir mums. Net nepajusdamos mūsų širdys labai lengvai pasiduoda šėtono, pasaulio arba savo pačių vilionėms. Daugelis krikščionių lyg ir tiki, kad Kristus yra prisikėlęs, tačiau gyvena, kalba, mąsto ir jaučia taip, tarsi tai nieko bendra neturėtų su jais. O dažniausiai mūsų mintis taip užplūsta rūpesčiai, vargai ir įvairios baimės, kad jose nebelieka vietos Kristui ir Jo Žodžiui. Net nepajuntame, kaip mumyse gęsta tikėjimas, viltis ir meilė, pradingsta Dievo vaikų džiaugsmas ir ramybė. Tik stebimės, kad mūsų sielas, kūnus, darbus, santykius su artimaisiais, kažkada buvusius gražius siekius apkloja tamsa, o mūsų palydovais tampa neviltis, pyktis ir nesibaigiantis nerimas.
Apaštalas Paulius, surašydamas pirmųjų krikščionių tikėjimo išpažinimą, iš karto veda mus prie kryžiaus: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes.“ (1 Kor 15,3) Tau ir man rodo į Nukryžiuotąjį, kuris taip tave ir mane myli, kad prisiėmė mūsų kaltes, tapdamas tobula auka, tobulu Velykų Avinėliu, atperkančiu mus iš pragaro bei priimančiu visą mums skirtą Dievo rūstybę ir bausmę, kad nebepriklausytume mirčiai.
Tada keliaujame prie Kristaus kapo, į kurį Jis buvo paguldytas: „Jis buvo palaidotas“. Ant kapo užritintas akmuo ir pastatyti sargybiniai. Mums neduota suprasti, kaip vyko Viešpaties nužengimas į pragarus ir kaip – Prisikėlimas. Tačiau žodžiai „prikeltas trečiąją dieną“” mus tarsi atveda prie tuščio Viešpaties kapo, kuriuo stebisi moterys ir apaštalai. Skaitydami šį laiško skyrių toliau, matome, kaip apaštalas aprašo prisikėlusio Viešpaties pasirodymus apaštalams ir kitiems mokiniams. O paskui jau ir jam pačiam…
Kažkada tas pats Paulius, tuomet dar nešiodamas Sauliaus vardą, nekentė Bažnyčios ir uoliai stengėsi ją sunaikinti. Tačiau pakeliui į Damaską, vykstantį suiiminėti krikščionių, „staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas Tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“.“ (Apd 9,3-5). Toks buvo Jėzaus pasirodymas, nuo kurio prasidėjo jau nebe Evangelijos naikintojo, bet Evangelijos skelbėjo, Jėzaus rinktinio įrankio kelias. Kitaip nei kiti apaštalai, Šv. Paulius pats matė Jėzų tik regėjime, tačiau taip Jį pamilo, kad ėmė nedelsiant Jį skelbti – ir skelbia mums iki šiol. Jo nesustabdė nei užgaulės, nei mušimai, nei pavojai, nei budelio įvykdyta egzekucija. Jis žinojo, kad Jėzus yra gyvenimas. Jis troško, kad prisikėlusiam Jėzui atsivertų visų žmonių širdys. Jėzų įtiki ir pamilsta visos tautos. Jo pergale prieš mirtį džiaugiamės ir mes.
Kol kas negalime girdėti Jo balso, bet girdime Jo Žodį. Kol kas negalime regėti Jo veido, bet regime ir priimame Jį, kai Jis savo Bažnyčią aplanko Kūno ir Kraujo Sakramente.
Kristus tenušviečia mus savo Evangelijos šviesa, teatgaivina mumyse tikėjimą, viltį ir meilę ir teatnaujina Krikšte suteiktą Dievo vaikų džiaugsmą, kad savo žemiškuose keliuose sustotume ir pakeltume žvilgsnius į Jį ir priimtume amžinąjį gyvenimą, kurį mums dovanoja Viešpats Jėzus Kristus.
Su Prisikėlimu!
Brolis Kristuje,
Vyskupas Mindaugas Sabutis