Šiandienos evangelijoje Jėzus pasakoja apie vynuogyno šeimininką, kuris skirtingu dienos metu samdė darbininkus, tačiau vakare visiems išmokėjo vienodą atlygį. Mes esame įpratę, kad tam, kuris daugiau dirba, turi būti daugiau sumokėta. Taip mąstė pirmieji darbininkai ir ėmė dėl to murmėti. Šiuo palyginimu Jėzus kviečia pažvelgti ne į tai, kiek mes „uždirbome“ gerais darbais Dievo akivaizdoje, bet kaip mes priimame jo meilę ir malonę savo gyvenime.

„Dangaus karalystė panaši į šeimininką…“ Jėzus pradeda ne nuo darbininkų, o nuo šeimininko. Tai labai svarbu. Jėzus sako, kad ne mes patys savo jėgomis įtikime į Dievą, bet tik, kai Dievas mus pašaukia. O jis mus pašaukia per Evangeliją. Jo žodis yra gyvas ir veiksmingas. Šventosios Dvasios dėka jis prasiskverbia iki mūsų „sielos ir dvasios atšakos , iki sąnarių ir kaulų smegenų“, – rašoma laiške žydams (Žyd 4, 12).

Darbininkai – tai kiekvienas tikintis žmogus, kuris priėmė Dievo kvietimą, o vynuogynas –Dievo karalystė, kurios atspindys žemėje yra Bažnyčia. Joje mes gauname Dievo malonę. Čia Dievas mums atleidžia nuodėmes, čia Kristus mus stiprina savo kūno ir kraujo Sakramentu. Mūsų darbas vynuogyne – tai tikėjimo gyvenimas, tai geri mūsų darbai Dievo garbei ir artimo labui.

Jėzus pamini skirtingas valandas, kuriose žmogus įstojo į darbą vynuogyne. Vieni žmonės Dievą pažįsta nuo vaikystės. Jie visą gyvenimą jį tikį, yra aktyvūs bažnyčios nariai ir siekia gyventi pagal jo žodį. Kiti atsiverčia jaunystėje, o dar kiti širdin priima Dievo kvietimą jau brandžiame amžiuje. Vienuolikta valanda dvasine prasme reiškia, kad net jei žmogus daug metų gyveno toli nuo Dievo, Viešpaties kvietimas gali jį pasiekti net gyvenimo pabaigoje. Dievui nėra „per vėlu“ žmogaus gyvenime, o žmogui tereikia priimti jo kvietimą. Tačiau palyginimas nėra raginimas atidėlioti atsivertimą. Jis yra vilties žinia tiems, kurie mano, kad jau per vėlu grįžti pas Dievą.

Denaras – tai išganymo dovana. Visiems duodamas tas pats denaras – amžinasis gyvenimas. Jėzus nukreipia mūsų žvilgsnį į galutinį žmogaus tikslą – susitikimą su Dievu amžinybėje ir Dievo karalystės pilnatvę. Vynuogynas dvasine prasme – tai mūsų kelionė per šį gyvenimą į amžinąjį gyvenimą su Dievu.

Kaip diena turi savo pradžią ir pabaigą, taip ir žmogaus gyvenimas turi savo „rytą“, „vidurdienį“ ir „vakarą“. „Vakaras“ dvasine prasme yra amžinybės simbolis. „Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: „Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą.“ Jėzus primena, kad dabartinis žmogaus gyvenimas nėra galutinis tikslas. Jis yra kelionė į amžinybę, į susitikimą su Dievu.

Palyginimą reikia skaityti kartu su prieš tai einančiomis eilutėmis. Apaštalai Jėzui sakė: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ Jie mąstė darbų ir nuopelnų sąvokomis, pagal šio pasaulio logiką, kai tam, kuris daugiau dirbo, išmokama daugiau, o kuris vėliau į darbą įstojo – mažesnis atlygis. Bet Jėzus paaiškina, kad Dievo karalystės matematika ir ekonomika skiriasi nuo šio pasaulio. Amžinojo gyvenimo mes neužsidirbame. Tai yra Dievo dovana, kurią mums užtarnavo pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis savo krauju ir nekalta kryžiaus mirtimi nuplovė mūsų nuodėmes ir sutaikė mus su Dievu. Teisūs Dievo akyse mes esame ne savo darbais, o tikėjimu. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą, – sako apaštalas Paulius, – ir ne iš savęs – tai Dievo dovana; ne darbais, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2,8–9). Mūsų geri darbai yra tikėjimo vaisius, o ne kaina, kuria žmogus nusiperka išganymą.

Jėzus ypatingą dėmesį skiria ne vienuoliktos valandos darbininkams, o pirmiesiems, kurie „nešė dienos ir kaitros naštą“. Jie gavo tai, ką buvo sutarę, bet negalėjo pakęsti to, kad šeimininkas ir paskutiniesiems buvo lygiai toks pat dosnus. „Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis“, – skundėsi jie.

Gal ir mes kartais galime pagalvoti, kodėl Dievas kitam žmogui davė tiek, jei aš tiek daug dėl jo dirbau. Jėzus sako, kad Dievo karalystėje išganymas nėra varžybos, kuriose vienas žmogus gauna daugiau Dievo meilės už kitą.

Tad pirmųjų problema buvo pavydas. Nors jie gavo tiek, kiek buvo sutarę, jie nesidžiaugė kitiems duota tokia pat dovana. Jie į paskutinius ir į šeimininką žvelgė nedraugišku žvilgsniu. „Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!“ – paklausė vieno iš jų šeimininkas. Problema slypėjo žmogaus nesugebėjime priimti, kad Dievas yra geras ir kitiems.

Kai žmogus žvelgia į Dievą evangelijos požiūriu, visada mato, koks geras yra Dievas. Bet kai žmogus žvelgia į Viešpatį savo teisumo akimis, jis klausia: „Kodėl Dievas davė anam tiek pat, kiek ir man?“ Juk „paskutiniai dirbo tik vieną valandą…“ Šnairavimas tampa pavydo ir nuosavo teisumo simboliu. Neveltui apaštalas Paulius sako, kad jis atsisako savo nuosavo teisumo, kuriuo jis anksčiau didžiavosi, kai vykdė žydų religinį įstatymą. Apaštalas nori to teisumo, „kuris kyla iš tikėjimo Kristumi – teisumu iš Dievo, paremtu tikėjimu.“ Tai teisumas, kurį žmogus gauna per tikėjimą Kristumi.

Vienuoliktos valandos žmogus yra krikščioniškos vilties ženklas. Jis beveik visą dieną stovėjo be darbo, tačiau turi viltį. Tai paguoda žmogui, kuris jaučiasi toli nuo Dievo, arba per daug nusidėjęs, ar manantis, kad jis niekam nereikalingas. Dievas žmogaus nepamiršta. Net tada, kai žmogus mano, jog jo gyvenimo kelias jau eina į pabaigą, Dievas gali jį bažnyčioje skelbiama Evangelija pašaukti: „Eik ir tu į mano vynuogyną.“

Pasakymu „paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“, Jėzus perspėja, kad žmogaus įsivaizduojama pirmenybė Dievo karalystėje gali būti apversta. Tas, kuris Dievo akyse atrodo pirmas dėl savo ilgo tarnavimo, gali tapti paskutinis, jei jo širdį užvaldo pavydas ir požiūris, kad Dievas jam ką nors yra skolingas. Dievo karalystėje svarbu ne tai, kiek esi nusipelnęs, bet ar tu su dėkingumu priimi Dievo malonę. Ir pirmąjį, kuris pavydėjo, Dievas myli. Jis Dievui tarnavo, aukojo, tačiau paskutinysis tampa pirmu, nes jis su dėkingumu priėmė tai, ko pats negalėjo užsitarnauti.

Palyginimu Jėzus kviečia mus nepraleisti „dienos“. Žmogus neturėtų sakyti: „Dar laiko daug, atsiversiu gyvenimo pabaigoje“. Jis nežino, kuri yra paskutinė jo valanda. Jėzus kviečia šiandien atsakyti į Dievo kvietimą. Apaštalas Paulius sako: „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6,2). Nesvarbu, kurią valandą šiandien esame savo gyvenime – pirmąją ar vienuoliktąją. Svarbu, kad išgirdę Viešpaties kvietimą, į jį atsakytume. Amen.