Mūsų Viešpats šioje Evangelijoje paliečia labai skaudžią temą – atleidimą. Kodėl ji tokia skaudi? Todėl, kad atleidimas paliečia pačią žmogaus širdį. Mes galime lengvai kalbėti apie meilę, gailestingumą ir atleidimą, kol nekalbame apie tai, kas įskaudino mus pačius. Tačiau kai prieš akis atsistoja konkretus žmogus, jo žodžiai, jo poelgis, ar padaryta skriauda, tada atleidimas tampa nebe gražiu Evangelijos žodžiu, bet labai sunkiu asmeniniu pasirinkimu.

Palyginimą apie beširdį skolininką Jėzus pasakė po Petro klausimo: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta?“ Petras paklausė, ar yra riba, iki kurios žmogus privalo atleisti. Ar galima sakyti: „Šį kartą atleidžiu, bet daugiau ne“, arba „atleidau jau septynis kartus, bet dabar jau pasiekta riba“. Jėzaus nesako: „Jūs turite būti geresni ir dažniau atleisti“. Jis nukreipia Petro dėmesį nuo skaičiavimo į širdies laikyseną. Problema yra širdyje, nes nuo to, kaip priimame Dievo gailestingumą, priklauso, kaip žiūrime į savo kaltę ir į kito žmogaus kaltę.

Iš karto po Petro klausimo Jėzus pasakė palyginimą apie tarną, kuris karaliui buvo skolingas milžinišką skolą. Kadangi jis negalėjo sumokėti, valdovas paliepė parduoti jį, žmoną ir vaikus į vergovę, kad kompensuoti per dalį prarastos sumos. Nors šiandien tai skamba neįtikėtinai, taip iš tikrųjų elgdavosi monarchai rytuose antikos laikais. Tarnas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.“ Jis žadėjo tai, ko pats negalėjo padaryti. Karalius tai žinojo. Skola buvo tokia didelė, todėl problema buvo ne grąžinimo termino pratęsimas. Kaltininkui reikėjo ne daugiau laiko, o malonės. Ir tai jis gavo. Valdovas ne truputį sumažino jo skolą, o visą ją dovanojo.

Palyginime karalius yra Dievas, o milžiniška skola – mūsų kaltė prie Dievą už padarytas nuodėmes. Mes negalime išsipirkti savo kaltės. Reikalinga malonė ir gailestingumas. Iš to seka, kad atleidimas artimui priklauso nuo gailestingos širdies.

Patyręs malonę tarnas paliko rūmus, tačiau su nepersikeitusia širdimi. Čia slypi jo tragedija. Jis patyrė malonę, tačiau toji nepasiekė jo širdies gelmių. Mes galime lengvai kalbėti apie Dievo gailestingumą, o širdyje nešiotis pyktį, nuoskaudą, kerštą, norą, kad mums nusikaltęs pats patirtų panašų skausmą. Čia tikintis žmogus susiduria su vidiniu prieštaravimu: mes norime, kad Dievas mums atleistų, bet esame nelinkę atleisti kitiems.

Palyginime Jėzus sąmoningai parodo didžiulį kontrastą tarp skolininko ir jo tarnybos draugo. Pirmojo skola beveik neįsivaizduojama, o tarnybos draugo – nors reikšminga, palyginti menka, grąžinama. Pirmasis tarnas patyrė gailestingumą, tačiau gailestingumas nepalietė jo širdies. Jėzus kalba vaizdingai: „Tas tarnas griebė tarnybos draugą už gerklės ir reikalavo: Atiduok skolą.“ Nors draugas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu“, jis nepasigailėjo ir įmetė jį į kalėjimą. Pats išlaisvintas iš milžiniškos skolos, tapo kito žmogaus kalėjimo prižiūrėtoju.

Čia yra pamoka krikščioniui. Neatleidžiama nuoskauda gali surakinti ne tik tą, kuriam neatleidžiame, bet įkalina ir mus pačius. Mes pradedame gyventi praeitimi. Prisimename skriaudą, įžeidimus, išdavystę. Nors prieš mus nusidėjęs žmogus gali būti toli, jo poelgis pasilieka mūsų širdyje. Širdis sako: „Jis tai padarė… Aš to niekada nepamiršiu.“

Palyginime Jėzus vėl nukreipia mūsų žvilgsnius į Dievą. Karalius klausia beširdžio tarno: „Argi ir tu neturėjai pasigailėti?“ Tai viena svarbiausių palygimo vietų. „Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?“

Krikščioniškas atleidimas neprasideda nuo klausimo: „Ar jis nusipelnė mano atleidimo?“ Jėzus sako: „Tikintis žmogus pirma turi savęs paklausti: ar aš prisimenu, kiek pats esu gavęs malonės nuo Dievo?“ Atleisti mes turime ne todėl, kad norime pasirodyti „gerais žmonėmis“, ar tik formaliai atleisti, sakant: „Gerai atleidžiu, bet niekada nepamiršiu.“ Jėzus sako: reikia atleisti iš širdies. Beširdžio tarno pavyzdžiu Jėzus mums kalba: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“

Atleidimo problema dažnai būna labai gili. Atleisti nereiškia paneigti skriaudą arba sakyti, kad nuodėmė prieš mane nebuvo rimta. Atleidimas kartais nepašalina teisingumo, jei kito žmogaus kaltė pažeidė įstatymą. Atleidimas savaime neatkuria pasitikėjimo ir nepanaikina nuodėmės pasekmių. Atleisti galima netgi tada, kai kitas žmogus neatgailauja, bet santykių atkūrimas tampa sudėtingu ar net neįmanomu. Jei žmogus gailisi ir prašo atleidimo, pasitikėjimas atkuriamas palaipsniui.

Jėzus parodo, kad atleidimo problema liečia ne tik du žmones. Ji paliečia žmogaus ryšį su Dievu. Beširdis tarnas mąstė taip: „Mano skola gali būti panaikinta, bet tavo skola – ne.“ Jis norėjo malonės sau, bei reikalavo teisingumo kitam. Jėzus parodo širdies prieštaravimą ir sako, kad Dievo gailestingumas turi keisti mūsų širdis. „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“

Tad „kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta?“ Jėzus atsako: „Neskaičiuok.“ Krikščioniško atleidimo pagrindas nėra vien kito žmogaus nusipelnymas ar gailesčio intensyvumas. Jo pagrindas yra Dievo malonė ir gailestingumas. Tad palyginimo kulminacija nėra 77 kartai. Tai klausimas: „Argi ir tu neturėjai pasigailėti … kaip aš pasigailėjau tavęs?“

Dievas nori išgydyti mūsų širdį. „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmens širdį ir duosiu jums jautrią širdį,“ – kalba jis per pranašą Ezechielį (Ez 36, 26). Todėl mums belieka kartu su psalmistu ištarti maldoje: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“ (Ps. 51, 12). Kai tokią širdį gauname, praeities nuoskaudos, nors jas ir prisimename, nebevaldo mūsų dabarties. Amen.