Išklausius šiandienos evangeliją atrodo, kad ji apima kelis skirtingus Jėzaus pamokymus, tačiau juos jungia viena mintis. Kristaus karalystėje didybė matuojama nuolankumu ir tarnyste, todėl Kristaus mokinys turi saugoti tikėjimo brolį ar seserį, nepapiktinti jo, ieškoti pasiklydusio ir meile bei tiesa susigrąžinti klystantį brolį, nes Dievas nori, kad nė vienas nepražūtų. Tai Jėzaus pamokymas, skirtas kiekvienai parapijai, arba kiekvienam iš mūsų, kuriuos vienija bendras tikėjimas į Jėzaus vardą.

Mokiniai svarstė tarpusavyje: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Jie nepriėjo prie bendros nuomonės, todėl klausimą uždavė Jėzui. Jėzus nesakė: „Petras bus didžiausias“ ar „Jonas bus didžiausias“. Jis pastatė vaiką jų tarpe ir tarė: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“ Bažnyčioje, kuri yra Dievo karalystės atspindys, didybė yra ne valdžia, statusas ar pranašumas prieš kitus, o nuolankus pasitikėjimas Dievu ir meilė bei pagarba „mažutėliui“. Taip Kristus vadina tikėjimo brolį ar seserį, nes visi per Krikštą esame Dievo vaikai.

Mažas vaikas tampa pamokymo pavyzdžiu. Tikėjimo dalykuose turime tapti kaip maži vaikai, tai yra besąlygiškai ir nuolankiai pasitikėti Dievu ir jo pažadais Biblijoje.

Vaikelio pavyzdžiu matome svarbų ryšį su tolimesniu evangelijos tekstu. Didžiausias yra tas, kuris nesiaukština. Nuolankus žmogus priima mažutėlį. Jis jo nepapiktina ir neniekina, o jei pasiklysta, eina jo ieškoti. Jeigu brolis nusideda, stengsis jį sugrąžinti.

Jėzus kalba apie papiktinimus tikinčiųjų tarpe. „O kas papiktintų vieną iš šių mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.“ Reikia pažymėti, kad papiktinimas reiškia žymiai daugiau nei supykinimą ar įžeidimą. Papiktinimai yra tai, kas pastumia kitą žmogų į nuodėmę. Evangelijoje vartojamas graikiškas veiksmažodis skandalisē. Dabartinė lietuviško žodžio „skandalas“ reikšmė yra gerokai susiaurėjusi. Pas mus tai triukšmingas, į viešumą išėjęs įvykis, o Biblijoje graikiškai tai reiškia „suklaidinti“, „pastumti, kad sukluptų“, „taptų suklupimo priežastimi“.

Metafora apie ant kaklo užkabintą girnų akmenį Jėzus parodo tokios nuodėmės sunkumą. Jėzus sako, kad geriau patirti fizinę mirtį negu tapti žmogumi, kuris sąmoningai pražudo kito žmogaus tikėjimą, nes tai priešingybė Dievo meilei žmogui. Nes „jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių,“ todėl Jėzus mus ragina nedaryti nieko, kas pastumtų artimą į nuodėmę, kas kenktų kito žmogaus tikėjimui ir gyvenimui. Stipria metafora apie girnų akmenį Jėzus parodo, kaip rimtai Dievas vertina mūsų atsakomybę už kito žmogaus sielą.

Bet papiktinimai ateina ne tik iš išorės. Jie kyla ir iš mūsų pačių kūno, kuris nuo Adomo nuopuolio yra pažeistas įgimtosios nuodėmės. Jėzus sako, kad „iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“ (Mt 15, 18-19). Todėl jis ragina ištirti save, kas širdyje mus siekia pastumti, kad sukluptume, kas veda į nuodėmę. Šiame kontekste Jėzus kalba:

„Jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį. Ir jeigu tavo akis gundo tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Tau geriau vienakiui įeiti į gyvenimą, negu su abiem akim būti įmestam į pragaro ugnį.“

Jėzus sako, kad su nuodėme negalima elgtis švelniai ar abejingai. Jis, žinoma, tiesiogiai neliepia žaloti savo kūno, bet metaforą apie ranką, koją ir akį jis vartoja kaip žmogaus veikimo ir troškimų simbolius. Rankos įvaizdžiu jis ragina pažvelgti, ką darau, kojos – kokiu keliu einu, akies – į ką žiūriu ir ko trokštu. Jeigu kažkas mano gyvenime nuolat veda į nuodėmę, reikia imtis radikalių veiksmų. Geriau atsisakyti kažko dabar, negu leisti nuodėmei sunaikinti gyvenimą su Dievu. Kitaip tariant, „geriau sužalotam įeiti į gyvenimą“, negu dėl nuodėmės prarasti gyvenimą.

Apaštalas Paulius taip pat vartoja šią stiprią metaforą laiške Romiečiams, sakydamas, kad „mūsų senasis žmogus yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmingas kūnas ir mes daugiau nebetarnautume nuodėmei.“ Laiške Efeziečiams jis rašo: „Jūs turite nusivilkti senąjį žmogų, kuris ankstesniu gyvenimo būdu yra gendantis apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasia ir apsivilkti naujuoju žmogumi […].“ (Ef 4:22–24).

Tokia stipria metafora Kristus kviečia į radikalų savęs įvertinimą ir kovą su nuodėme. Jis pabrėžtinai vartoja žodį „atsivertimas“, o tai reiškia apsisukti ir eiti priešinga kryptimi. Nariai turi būti „nukirsti“, tai yra Šventosios Dvasios suvaldyti, kad ranka, akis ar koja nedarytų tai, ką sumano širdis.

Jėzus pabrėžia, kad jis turi tik vieną troškimą – išgelbėti malone. Palyginimu apie Ganytoją, kuris ieško nuklydusios avies, jis praneša, dangiškasis Tėvas nenori, jog pražūtų bent vienas iš mažutėlių, iš jo mokinių, ypač dėl tikėjimo brolio ar sesers sukelto papiktinimo. Apie save jis sako: „Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę.“ Jis nori, kad mes netaptume kliūtimi jo išgelbėjimo darbui.

Šioje sąsajoje Jėzus kalba apie brolį ar seserį, kuris nusikalsta. Jis vartoja posakį: „tau nusikalsta“, tačiau tai nereiškia asmeninių įžeidimų, bet nuodėmes, kurios įžeidžia Dievą ir jo Bažnyčią. Pavyzdžiui, jei žmogus niekina Dievą, piktžodžiauja prieš jo žodį, vagia, skriaudžia, meluoja, apgaudinėja, asmeniškai reikia su juo pasikalbėti prie „keturių akių“. Kalbėjimo būdas turi būti malonus, bet ryžtingas ir orus. Jame turi būti juntama neapykanta nuodėmei ir meilė tikėjimo broliui ar seseriai. Taip Kristaus bendruomenėje tikintieji turi elgtis, kai vienas iš jų nuklysta, atšala tikėjime, nustoja lankyti bažnyčią, ar puola į kitas nuodėmes.

Jėzus galiausiai primena apie bažnyčioje gaunamą nuodėmių atleidimą. „Ką atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“, – sako jis apaštalams. Nuodėmių atleidimo paskelbimas atgailaujančiam žmogui pagal Kristaus nurodymą ir tvarką įsigalioja prieš Dievą danguje.

Paskutinis maloningas jo pažadas yra „kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš tarp jų. Du ar trys reiškia mažiausią skaičių, kuris sudaro Kristaus bendruomenę. Pažadas įsigalioja tada, kai du ar trys susirenka viešam Kristaus ir jo evangelijos išpažinimui – tiek pamaldose bažnyčioje, tiek kituose surinkimuose, kur skelbiamas jo žodis ir meldžiamasi.

Tad būkime tokia bendruomenė, kurioje mylimas kiekvienas, ieškomas pasiklydęs ir susigrąžinamas klystantis. Ir nepamirškime Jėzaus pažado: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.“ Amen.