Palmių sekmadienis praneša apie iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Į šventąjį miestą Viešpats įžengė kaip karalius, o žmonės jį pasitiko mojuodami palmių šakomis ir giedodami: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ Šiuo sekmadieniu Bažnyčia, kartu su Dovydo Sūnumi, įžengia į Didžiąją Savaitę, kurioje Viešpats bus pašlovintas – nukryžiuotas ir prisikels.

Jėzus jau daugelį kartų buvo aplankęs Jeruzalę, tačiau niekada pro miesto vartus jis neįžengė taip iškilmingai. Šį kartą priartėjęs prie Alyvų kalno, kuris buvo apie 3,5 kilometrus nuo miesto, apaštalams jis tarė: „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilę su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man.“ Apaštalai apdengė asilaitį savo apsiaustais ir atsisėdęs ant jo Jėzus pasuko link miesto vartų. Evangelistas Jonas liudija, kad didžiulė minia išėjo jo pasitikti. Jie girdėjo, kaip dieną prieš Jėzus iš numirusių prikėlė Lozorių, todėl norėjo jį pamatyti.

Į šventąjį miestą Jėzus įžengė kaip karalius. Iš tikrųjų karaliai keliaudavo karietomis. Kita tuometinė karaliaus kelionės priemonė buvo žirgas. Žirgas - kovos simbolis, todėl ant jo sėdintis karalius skelbė pasiruošimą mūšiui. Bet šį kartą Jėzus įžengė nuolankus ir romus, jodamas ant asilaičio. Toks jo įžengimas liudijo jį nešantį taiką ir malonę. Jėzus atėjo į miestą, ne nuversti Romos valdžios, bet nešti sutaikymą ir ramybę.

Žmonės jį sutiko kaip karalių ir mesiją. Mosikuodami palmių šakomis jie giedojo: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ Jėzų jie vadino „Dovydo Sūnumi.“ Šis vardas ženklino ne tik jo karališką kilmę, bet dar labiau Mesijo titulą. Net fariziejai, paklausti: „ką jūs manote apie Mesiją? Kieno jis sūnus?“ atsakydavo: „Dovydo.“ Tačiau jie niekaip negalėjo sutikti, kad šis garbingas titulas būtų taikomas tam „piktžodžiautojui.“ Nemažiau niršo ir Aukštieji kunigai bei Rašto aiškintojai, girdėdami vaikus šventovėje šaukiant: „Osana Dovydo Sūnui!“ Įpykę jie priekaištavo Jėzui: „Ar girdi, ką jie sako?“

Minios pripažino Jėzų esantį Dovydo Sūnumi, tačiau, kaip liudija evangelistai, net apaštalai pilnai nesuprato jo įžengimo į Jeruzalę esmės. Evangelistas Markus paaiškina, ką reiškia jo įžengimas ant asilaičio. Tuo išsipildė Senojo Testamento pranašystė: „Nebijok, Siono kalno dukterie: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio!“ Markus toliau liudija, kad tik po Jėzaus pašlovinimo apaštalai suprato ir atsiminė, „kad tai buvo apie jį parašyta ir jie buvo jam tai padarę.“ Šį Mesijo įžengimą išpranašavo pranašas Zacharijas. „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio.“

Įžengimo metu tvyravo džiaugsminga ir pakili nuotaika. Vis dėlto į miestą Jėzus kaip karalius atvyko ne tam, kad atsisėsti į pasaulietinį sostą ar užsidėti žemiško karaliaus karūną. Įžengęs pro miesto vartus Jėzus neužilgo ėmė kalbėti apie kitokį jo pašlovinimą, kuo šokiravo apaštalus. „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.“

Dovydo Sūnus atėjo į Jeruzalę pasitikti Didžiojo Penktadienio, kuriame jis paaukos pats save – taps Velykų avinėliu, nešančiu pasaulio nuodėmes. Vardan tokio pašlovinimo Dievo Sūnus priėmė kūną per Mergelę Mariją ir tapo žmogumi. Dar Jėzui negimus Juozapui angelas pranešė, kad Marija „pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ O Marijai angelas tarė: „Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą ... ir jo karaliavimui nebus galo.“

Dar Jėzui negimus angelas apreiškė, kad į Jeruzalę įžengiantis karalius išgelbės žmones iš nuodėmių. Jo sostas bus ne Poncijaus Piloto ar Galilėjos Erodo, o Dovydo sostas, tai yra amžinasis sostas, liudijantis, kad Kristaus karaliavimui nebus galo. Būdamas šventas Dovydo Sūnus taps Velykų avinėliu, kuris ant kryžiaus neš pasaulio nuodėmės, padarytas ne tik pirmojo Adomo, bet kiekvieno iš mūsų. Jis, teisus, laisvanoriškai taps kviečių grūdu, kuris savo mirtimi atneš daug vaisiaus – užtarnaus žmogui amžiną gyvenimą. Apaštalas Paulius Kristaus pasiaukojimo ir mūsų išganymo paslaptį reziumuoja vienu sakiniu: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis (Dievas) dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.“

Dievas Tėvas pašlovintam Jėzui duos Dovydo sostą. Tai rodo Kristaus karalystės nežemišką prigimtį. Didįjį Penktadienį Poncijus Pilotas paklaus: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakys: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų.., bet mano karalystė ne iš čia.“ Apaštalas Paulius pabrėžia Kristaus karaliaus dievišką prigimtį bei nusižeminimą. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Didįjį penktadienį Kristaus karūna bus erškėčių vainikas, o jo garbės sostas - kryžius, ant kurio jis, būdamas teisus, savo mirtimi nuo nuodėmių atpirks stokojančius teisumo. Ant jo kryžiaus bus prikaltas pranašiškas užrašas: „Iesvs Nazarenvs Rex Ivdaeorvm“ – „Jėzus iš Nazareto Žydų Karalius.“

Palmių sekmadienį Bažnyčia įžengia į Didžiąją Savaitę, kurią vainikuos Didysis Penktadienis ir Velykų rytas. Didįjį penktadienį ant kryžiaus Kristus ištars žodį „Atlikta,“ skelbiantį žmogaus atpirkimą ir nuodėmių atleidimą. Ištarus šį žodį perplyš Jeruzalės šventovės uždanga pusiau, liudijanti per Kristų atvertus Rojaus vartus. Dieną prieš Jėzus įsteigs „Naująjį Testamentą jo kraujyje,“ paliepdamas švęsti Altoriaus Sakramentą, kuriame Išganytojas iki pasaulio pabaigos lankys jo žmones savo kūnu ir krauju pašventintoje duonoje ir taurėje. Čia jis perduoda mums ant kryžiaus užtarnautą pergalę – nuodėmių atleidimą ir išganymą mūsų kūnui ir sielai. Pasibaigus Šabui išauš naujos savaitės rytas, kuris bus vainikuotas Kristaus pergale prieš mirtį. Jo prisikėlimas reikš ir mūsų būsimą prisikėlimą bei pakvietimą į naują dangų ir naują žemę, kurioje Kristaus karaliavimui nebus galo, nes išaukštintam Dovydo Sūnui bus atiduota visa valdžia danguje ir žemėje.

Šis romus ir taiką nešantis karalius šiandien mus lanko Naujoje Jeruzalėje – jo Bažnyčioje. Kaip šventojo miesto minios, taip ir mes Altoriaus Sakramente jį pasitinkame giesme „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ Jis lanko mus tuo pačiu tikslu, kaip tą ypatingą Palmių dieną, kuomet jis iškilmingai įžengė į Jeruzalę. Ir šiandien jis ateina „išvaduoti savo tautą iš nuodėmių“ ir perduoti ant kryžiaus užtarnautą malonę. Per Kristų šiame sakramente mes susitinkame su pergalinga Bažnyčia danguje, kurios nariai „išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju“ ir kurių rankose yra palmių šakos. Baigusi kovas pergalinga dangaus Bažnyčia gieda: „Išgelbėjimas - iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!... Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“