Apaštalas Paulius Kristaus prisikėlimą tiesiogiai sieja su mūsų prisikėlimu. Jis skelbia pomirtinį mūsų kūnų atgaivinimą prisikėlimo dieną, sakydamas: „Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“ Apaštalas todėl taria padėkos žodžius: „Dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ Šiais žodžiais sveikinu jus su Kristaus prisikėlimo diena. Jo pergalė skelbia ir mūsų būsimą pergalę. Kristaus prisikėlimas reiškia, kad mirtyje užmerkę akis mes Kristaus dieną perkeistais kūnais vėl jas atmerksime ir, kartu su visais tikinčiaisiais krikštytais žmonėmis, būsime pakviesti į amžiną gyvenimą Dievo karalystėje.

Apaštalas Paulius kontrastiškai apibūdina sielos būseną tų, kurie neigia Kristaus ir žmogaus kūno būsimą prisikėlimą, arba tų, kurie Kristaus ieško tik vardan šio, žemiško, gyvenimo. Jis sako: „jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių,“ nes „jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse.“

Velykų evangelija prasideda kaip tik pasakojimu apie „labiausiai apgailėtinus iš visų žmonių“. Kas jie tokie? Tai išsigandę ir pasislėpę apaštalai, o taip pat ir moterys, kurios ėjo patepti Kristaus kūno kvepalais. Nors Jėzus prieš pat suėmimą Alyvų kalne pranešė, kad po jo nukryžiavimo jis prisikels, apaštalai neišgirdo šių žodžių. Jie prieš akis regėjo tik Kristaus mirtį, o prisikėlimą laikė „tuščiomis kalbomis.“ Tik žydų aukštieji kunigai ir fariziejai kiek rimčiau pažvelgė į Kristaus žodžius. Nuėję pas Pilotą jie kalbėjo: “Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu.’ Tad įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių.’ Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją.”

Evangelistas Markaus Velykų pasakojimą pradeda apie tris moteris, kurios anksti rytą ėjo pas Kristaus kapą. Jų sielų būsena buvo apgailėtina. Jų širdys buvo prislėgtos, akys pilnos liūdesio. Jos ėjo patepti Jėzaus kūną kvepalais. Įprastai ši apeiga buvo atliekama prieš palaidojimą, tačiau Kristus buvo palaidotas labai skubiai. Leidimą palaidoti Jėzaus kūną Poncijus Pilotas išdavė vėlai, jau saulei leidžiantis, todėl kūnas nuo kryžiaus buvo nuimtas paskubomis, greitai suvyniotas į drobules ir paguldytas į uoloje iškaltą rūsį. Moterys atlikti kūno patepimo apeigą galėjo tik pasibaigus šabui. Nors šabas baigėsi šeštadienį saulės nusileidimu, moterys vis tiek turėjo laukti ryto, kad nusipirkti kvepalų, ir tik tada eiti pas Jėzaus kapą. Jas taip pat neramino didžiulis akmuo, užristas ant kapo angos, kurio jos vienos nebūtų pajėgusios nuritinti. Moterys nesitikėjo Kristaus prisikėlimo, todėl iš tolo eidamos net nepamatė, kad įėjimas į kapą jau buvo atviras. Evangelistas Markus vėl liudija: „Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas.“

Evangelistas pasakoja, kaip įvykiai klostėsi toliau. „Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro.“ Jos tikėjosi išvysti Jėzaus kūną, tačiau kape išvydo angelą. Balta jo rūbų spalva reiškė džiaugsmą ir ramybę, tačiau moterys nežinojo, kaip paaiškinti angelo buvimą kapo rūsyje. Markus rašo, kad jos buvo pagautos „drebulio ir siaubo.“ Angelas joms tarė: “Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra.“

Prieš keletą metų Jeruzalėje buvo atrastas kapas, ant kurio buvo užrašytas vardas Jėzus. Krikščionybės priešininkai iš karto paskubėjo pareikšti, kad rastas Jėzaus kapas, liudijantis, jog jis neprisikėlė. Tuomet įsikišo net žydų mokslininkai, kurie paaiškino, kad Jėzaus vardas tuomet buvo vienas Izraelyje populiariausių vardų. Šį faktą mes aiškiai galime pastebėti angelo žodžiuose. Jis pamini Jėzaus vardą, tačiau kartu paaiškina, kurį Jėzų jis turi mintyse. Angelas ne tik ištaria „Jūs ieškote Jėzaus,“ bet dar priduria „kuris yra iš Nazareto,“ ir prideda papildomas jo žymes - „Nukryžiuotojo.“ Dievo pasiuntinys praneša džiaugsmingą žinią: „Jis prisikėlė, jo čia nebėra.“

Angelas primena Kristaus žodžius, pasakytus Alyvų kalne. Tada Viešpats kalbėjo: „Kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją.“ Dievo pasiuntinys dabar sako: „Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs.“ Angelas atskirai pamini Petro vardą, nes jis, Jėzaus išdavimo naktį, tris kartus jo išsigynė. Petras padarė nuodėmę ir buvo nebevertas vadintis Kristaus mokiniu, tačiau angelas pranešė, kad dėka Kristaus atperkamosios mirties Petro nuodėmė tapo atleista. Angelas pamini Petro vardą, kad tas nenusiviltų dėl Jėzaus užsigynimo fakto.

Velykų dienos įvykiai toliau klostėsi tokia seka. Moterys, „apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo“ bėgo nuo kapo pranešti apie Jėzaus prisikėlimą apaštalams. „Jie tik šiame gyvenime dėjo viltis į Kristų“, todėl, Pauliaus žodžiais, buvo „labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.“ Jėzui mirus ant kryžiaus visos jų viltys žlugo.

Kai moterys apaštalams perdavė angelo žodžius apie Jėzaus prisikėlimą, jie į tai pažvelgė skeptiškai. Evangelistas Lukas rašo, kad „tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.“ Evangelistas Jonas paaiškina tokį jų požiūrį, sakydamas: „Jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.“ Lukas toliau liudija: „Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.“

Velykų dieną išaukštintas Jėzus pirma pasirodė moterims, turbūt todėl, kad jos vienintelės su apaštalu Jonu Didįjį Penktadienį liko prie kryžiaus. Po to Jėzus pasirodė į Emaus kaimą keliaujantiems dviem Jėzaus mokiniams. Jėzus čia lankėsi jau išaukštinta žmogaus prigimtimi, jau mirčiai nebepavaldžiu kūnu, kuriam ne tik kaip Dievui, bet ir kaip žmogui, buvo duota visa valdžia danguje ir žemėje. Išaukštintas Jėzus savo kūnu galėjo lankyti žmones aplenkdamas erdvę, kaip kad savo žmones kūnu ir krauju jis lanko altoriaus sakramente tūkstančiuose bažnyčių vienu ir tuo pačiu metu, kur tik yra pašventinami sakramento elementai. Po to, apaštalo Pauliaus ir evangelisto Luko liudijimu, jis aplakė Petrą. Galiausia, jau Velykų dienos vakare, per uždarytas duris Jėzus įžengė pas apaštalus ir tarė: „Ramybė jums.“ Lukas evangelistas aprašo jų būseną: „Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią.“ Jėzus jiems atsakė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“ Evangelistas Jonas toliau liudija mokinių džiaugsmą. Tą minutę jie nustojo būti „labiausiai apgailėtinais iš visų žmonių“, bet tapo bebaimiais Kristaus evangelijos skelbėjais, ant kurių Kristus, pradedant Sekminėmis, pastatė savo Bažnyčią žemėje.

Apaštalas Paulius pabrėžia Kristaus prisikėlimo svarbą mūsų išganymui. Šis įvykis yra mūsų tikėjimo pagrindas, rodantis, kad tikėjimas nėra tuščias, bet remiasi į gyvą ir amžiną Dievo Sūnų, mūsų Viešpatį, skelbiantis, kad dėka kryžiaus ir jo prisikėlimo pergalės mes „nebesame surakinti savo nuodėmėse.“ Kristaus prisikėlimas nukreipia mūsų žvilgsnius į tą dieną, „kada šis gendantis kūnas apsivilks negendamybe ir šis marus kūnas apsivilks nemarybe,“ kuomet kūno atžvilgiu „visi būsime pakeisti“ ir nešiosime nebe žemiškojo, bet „dangiškojo paveikslą.“ Tada gyvybė galutinai švęs pergalę prieš mirtį ir „išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“

Iš tiesų „jei vien dėl šio [žemiško] gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.“ Tuomet mums belieka tik hedonizmas, kurį Paulius apibūdina žodžiais: „tai valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime.“ Bet tuščias Kristaus kapas ir liudytojų gausybė, bei paties Kristaus apsireiškimas rodo, kad „Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių.“ Apaštalas Paulius pats kadaise buvo uolus fariziejus, neigęs Kristaus dieviškumą ir prisikėlimą, todėl, jo paties žodžiais, buvo labiausiai apgailėtinas iš visų žmonių. Bet kelyje į Damaską jam asmeniškai apsireiškė Kristus ir jis tapo krikščioniu, ir jis nurodo į tą šlovingą dieną, kada užbaigę kovas su nuodėme mes su visais šventaisiais švęsime pergalę Kristuje. Tą šlovingą dieną ir mes su apaštalu Pauliumi ištarsime: „Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ Amen.