„Krykštauk ir džiaukis, Siono dukterie! Juk štai ateinu gyventi tarp jūsų, — tai VIEŠPATIES žodis. – Tą dieną daug genčių prisidės prie VIEŠPATIES, ir jos bus mano tauta, o aš gyvensiu tarp jų. Tenutyla visa žmonija VIEŠPATIES akivaizdoje, nes Jis pakilo iš savo šventosios buveinės. “ (Zch 2,14-15a.l7)
Po Babilono tremties išrinktajai tautai grįžus į Jeruzalę ir kitas gyvenvietes, gyvenimas nesitvarkė taip, kaip buvo įsivaizduota. Dėl daugelio trukdžių bei nesutarimų Jeruzalės Šventykla per 18 metų dar nebuvo atstatyta. Buvo tik altorius, o likusios Šventyklos statyba sustojo, paklojus pamatus. Maždaug 520 metų iki Kristaus gimimo Dievas pašaukė pranašus Zachariją ir Agėją, kad šie padrąsintų tautą Žodžiu, paragintų grįžti likusiuosius tremtyje ir pastiprintų pažadu, kad Dievas nepamiršo savo žmonių, o trokšta apsigyventi tarp jų.
Pranašo vardas „Zacharijas“ reiškia „Dievas atsimena“. Jis tikrai atsimena visus nuodėmės sužeistus, tamsybėse vaikštančius, visus nusiminusius. Tikriausiai pranašas ir pats neįsivaizdavo, kad per Jį Dievas apsako dar didesnius planus ir platesnį užmojį – apsigyventi ne rankomis statytoje šventykloje, bet tarp žmonių, ir pakviesti iš mirties į gyvenimą ne vien Izraelio vaikus, bet visus pasaulio žmones. Šiandien mes esame tie pakviestieji, kurie švenčiame pranašysčių išsipildymą. „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno taip mūsų“ (Jn 1,14). Betliejuje gimė mūsų Gelbėtojas, kuris, palikęs Dangaus sostą, atėjo nuimti nuo tavęs ir prisiimti sau tavo nuodėmių naštą, tavo mirtį ir tavo pelnytą pasmerkimą, ir savo kūnu užnešti juos ant kryžiaus. Jis atėjo paaukoti save, kad tu turėtum gyvenimą ir kad daugiau tavęs niekas neatskirtų nuo Dievo.
Kaip tu ir aš Jį pasitinkame? Viešpaties Jėzaus žemiškos kelionės pradžioje Erodas norėjo Jį nužudyti, nes matė grėsmę savo viešpatavimui. Jėzaus žemiškojo kelio pabaigoje kunigas Kajafas pasirūpins, kad Jis mirtų, nes nepatikėjo, kad Dievas apsigyveno tarp jų. Mes nelabai skiriamės nuo Erodo, Kajafo ir kitų Evangelijose minimų piktadarių. Juk mes taip pat dažnai nenorime, kad užgimęs Karalius keistų mūsų įsivaizduojamą „karalystę“, kurios vardas „aš“ arba „mano“. Nenorime, kad Jis naikintų mūsų nuodėmes, puikybę, begalinę meilę sau, santykį su mus supančiais žmonėmis. Mes taip pat nenorime tikėti, kad Dievas apsigyveno tarp mūsų, todėl po Kalėdų vengiame minėti Jėzaus vardą. Nelabai mums įdomus ir Jo Žodis, Jo Bažnyčia, Jo Kūnas su Krauju, teikiami altoriaus Sakramente. Nes netikime, kad mums Jo labai reikia. Dažnai tingime, nenorime pertraukti savo gyvenimo rutinos arba manome, kad yra ir kitų kelių į gyvenimą. Galiausiai, mus blaško pasaulio ir mūsų pačių vidinis triukšmas, neleidžiantis prieiti arčiau prie prakartėlės, prie kryžiaus, prie tuščio kapo. Praeiname pro mylintį Jėzų negirdėdami, nematydami, netikėdami…
Todėl Dievas per Zachariją kalba: „Tenutyla visa žmonija VIEŠPATIES akivaizdoje, nes Jis pakilo iš savo šventosios buveinės.“ Dabar Jis pakilo gelbėti. Dabar tau ir man dovanotas malonės laikas susitaikyti su Dievu ir Jam pavesti gyvenimą. Kitą kartą Jis pakils teisti.
Linkiu, kad Viešpats būtų mums maloningas ir dovanotų tikėjimą bei išmintį, kad ne mūsų žodžiai, ne šio pasaulio žodžiai, o Dievo Žodis skambėtų mūsų gyvenime, o iš mūsų lūpų ir širdžių Jam kiltų padėkos ir šlovės giesmės!
„Taip laukiamas ateik, Svety,
Sau patalėlį klok many
Ir būki gilumoj širdies,
Kad nepamirščiau aš Tavęs.“
(Krikščioniškos giesmės 27, 10)
Sveikinu su Kristaus gimimu!
Brolis Kristuje,
Vyskupas Mindaugas Sabutis
Kalėdos 2023 m.