Bet Jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.“ (Apr 1,17-18)
Mieli broliai ir seserys Kristuje,
Apreiškimo knygoje evangelistas Jonas taip kreipiasi į skaitytojus: „Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės bei ištvermės bendrininkas Jėzuje, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo“ (Apr 1,9).
Į Patmo salą Jonas buvo ištremtas senatvėje. Labai seniai, daugiau nei prieš šešiasdešimt metų, jį, dar beveik vaiką, ir jo brolį Jokūbą Jėzus pasišaukė eiti drauge. Jie, „tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su Juo“ (Mt 4,22). Tuomet Jis vaikščiojo su Mokytoju, klausydamasis Jėzaus mokymo ir stebėdamas stebuklus. Kartą jiedu su broliu mėgino pasirūpinti sau vietą Viešpaties dešinėje ir kairėje. Jėzus Joną vadino mylimu mokiniu, leido regėti Atsimainymą ant Taboro kalno. Jonas šventė Paskutinę Vakarienę, prisiglaudęs prie Viešpaties krūtinės, o kitą dieną stovėjo prie Kristaus kryžiaus. Jau seniai buvo įvykę Prisikėlimo džiaugsmas, Sekminių pažado išsipildymas ir Bažnyčios misijos pradžia, kai Kristaus Evangelijos skelbimą lydėjo galingi ženklai ir stebuklai.
Tai buvo labai seniai. Dabar septynioms parapijoms jis rašo: „Jūsų brolis ir sielvarto, karalystės bei ištvermės bendrininkas Jėzuje“. Sielvartas, karalystė, ištvermė. Šie žodžiai parašyti giliai tikinčio, kovojančio ir kenčiančio žmogaus. Dabar visi apaštalai jau išžudyti, Bažnyčia persekiojama iš išorės ir draskoma klaidingų mokymų bei vaidų iš vidaus, o pats Jonas, pagal ankstyvą Bažnyčios padavimą, tremtyje atsiūrė po nepavykusio bandymo jį išvirti aliejuje. Visa tai – dėl tikėjimo Kristumi.
Patmo saloje Jonui apsireiškia Jėzus, uždeda dešinę ranką ir taria: „Nebijok!“ Kadaise šiuo žodžiu angelas ramino Zachariją ir Mariją, o prisikėlęs Jėzus – apaštalus ir šventąsias moteris. „Nebijok“, – išgirsta Jonas. Išgirskime ir mes.
Kad ir su kokiais sielvartais Tu pasitinki Prisikėlimo šventę, kad ir kokias sielos ar kūno naštas nešiesi, Kristus ir Tau sako: „Nebijok!“ Jėzus taria: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis“. Jis kitoks nei žemės galingieji, kurie praeina kaip migla, nors kartais gali atrodyti nepakeičiami. Jų vietą užima kiti. Jėzus taria: „Ir Gyvasis“. Jis – tikrasis gyvasis Dievas. Pasaulio stabai, daiktai, prie kurių taip greitai prisiriša mūsų širdys, neturi gyvybės. Bet Jis ją turi ir dovanoja tikintiesiems. Jis sako: „Aš turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“. Senovėje įkalintieji, išgirdę artėjantį raktų skambesį, dažnai nežinodavo, ar pro netrukus atvertas duris jie išeis į laisvę, ar į egzekucijos vietą. Jėzaus raktai šiam pasauliui reiškia artėjantį teismą, o mums – išvadavimą iš nuodėmių, mirties ir pragaro.
Jėzus sako: „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius“. Prisikėlęs Viešpats lanko mus, savo Bažnyčią. Jis kaskart mus paliečia Žodžiu ir Sakramentais, kad prikeltų gyvenimui. Kad kryžiuje ir varguose išmoktume atpažinti ir su meile priimti visuomet greta plakančią mylinčią Viešpaties širdį.
Dėkokime Jėzui Kristui, kad, nugalėjęs mirtį, Jis veda ir lydi mus, savo kaimenę, savo karalystės narius! Su Prisikėlimu!
Vyskupas Mindaugas Sabutis
Velykos 2025
