Apie Vyskupą Joną Kalvaną vyresnįjį (1914 04 24 – 1995 01 15) pasakoja Laura Matuzaitė-Kairienė, Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnytinės Muzikos Sandraugos vadovė, Jurbarko parapijos vargonininkė, muzikinio gyvenimo puoselėtoja.
Mano abiejų tėvų ir senelių ištakos – Biržų krašte. Aš pati esu kilusi iš Biržų ir praleidusi čia pačius gražiausius vaikystės ir paauglystės metus. Save dažnai vadinu biržiete.
Mano senelis vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas vyresnysis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime. Jis gimė Ruobežiuose, Biržų rajone, buvo pakrikštytas Biržų istorinėje evangelikų liuteronų bažnyčioje, kuri stovėjo dabartinėje Juliaus Janonio aikštėje.
J. Kalvanas buvo ordinuotas Tauragėje 1940 m. liepos 28 d., kai į Lietuvą jau buvo įžengusi sovietų kariuomenė. Jis buvo iš tų kelių kunigų, kurie pasiryžo likti Lietuvoje ir toliau tarnauti Dievui ir Bažnyčiai gimtajame krašte.
Užaugęs daugiatautėje aplinkoje, senelis puikiai kalbėjo lietuvių, latvių ir vokiečių kalbomis, o tapęs bažnyčios vadovu siekė palaikyti kuo glaudesnius ryšius su Latvijos liuteronų bažnyčia. Jis aptarnavo ir latviškai kalbančius kraštus, tarp jų Biržus.
Labai įdomi sąsaja su seneliu asmeniškai palietė ir mane. Studijų laikais viešėdama Tauragėje pas močiutę Martą Kalvanienę, tvarkydama sandėliuką tarp senų laikraščių ir knygų radau nuostabiu dailyraščiu parašytą senelio dienoraštį latvių kalba. Kadangi mano tėvelis Jonas Matuzas kilęs iš Tylinavos kaimo Latvijos pasienyje, jo gimtoji kalba taip pat buvo latvių.
Tad šį dienoraščio vertimo darbą ir patikėjau būtent savo tėveliui, vyskupo žentui.
Dienoraštyje „Brivie briži“ /Laisvi brūkštelėjimai/ 1933 metais Jonas Kalvanas, būdamas 19 metų jaunuolis, pasakojo apie savo vidinius išgyvenimus. Jie mane labai palietė.
Vaikystės prisiminimuose senelis – viską žinantis, eruditas, labai mylintis mus, vaikus (buvome 12-ka anūkų), visad išsprendžiantis visas keblias situacijas, mūsų vaikiškus ginčus. Mūsų senelis apie kiekvieną iš mūsų žinojo viską. Jis sugebėdavo iš užsienio mums parvežti tinkamo dydžio batukus, tinkančius drabužėlius (pamenu, kaip iš Brazilijos senelis parvežė visai šeimai tradiciniais raštais išmargintus marškinėlius, visiems – ir savo šešiems vaikams, ir visiems anūkams). Pamenu daugelį vasarų, praleistų pas senelį, kuriomis praturtėdavome ir sustiprėdavome dvasiškai.
O mano Krikšto tėtis – vyskupo sūnus Jonas Kalvanas jaunesnysis, taip pat tapęs vyskupu (1948 08 02 – 2003 04 25). Jis mane irgi auklėjo krikščioniška dvasia.
Iš vaikystės pamenu nuostabias didžiąsias bažnytines šventes – Kalėdas ir Velykas, kai visa šeima skubėdavome iš Biržų autobusais laiku pasiekti Tauragę, kad spėtume į šventines pamaldas. Pamenu, kaip močiutė giedodavo chore. Ji liepdavo klausytis, ką kalba senelis. Mums, vaikams, išbūti 2 valandas trunkančias pamaldas būdavo didelis iššūkis. Bet tada močiutė, žinodama, kur tikrai vaikas galėtų suklusti ir įsiklausyti, paskatindavo išgirsti Dievo žodį.
Žinoma, mums, vaikams, šventės neapsieidavo be dovanėlių. Pamenu, kaip ieškodavome jų po visą senelių kiemą, o velykinis zuikis jas spėdavo taip suslėpti, kad rasdavome jas tik po Prisikėlimo pamaldų.
Dažnai leisdavome vasaras pas senelius Tauragėje, ir nė vienas iš anūkų neužmigdavome be maldos ir giesmelės kartu su seneliu ar močiute. Matydavome ir girdėdavome, kaip senelis ruošiasi sekmadienio pamokslams, kaip tyliai ir ilgai stuksena rašymo mašinėlė, kaip pas senelį į namuose antrajame aukšte įrengtą raštinę ateina žmonės krikštyti vaikučių, užsirašyti Šventajai Vakarienei, susitarti dėl laidotuvių, paminėjimų, pasikalbėti. Matydavome, kaip renkasi konfirmacinio amžiaus vaikai, kuriuos mokydavo močiutė Marta Kalvanienė. Ji taip pat ištikimai visą gyvenimą tarnavo Dievui ir Bažnyčiai su visa šeima, giedojo bei vadovavo chorams, rinko giesmes, mokė tikybos pagrindų konfirmantus, priimėjo pasaulinio lygio svečius tiesiog savo namuose bei palaikė glaudžius ryšius su parapijiečiais.
Prisimenu, kad senelis, besiruošdamas pamokslams, ieškodavo ramybės gamtoje. Jis išsivesdavo mus, vaikus, į mišką, ir taip ilgiausias valandas klajodavome, pažindami medžius, augalus, grybus. Senelis mėgo drožinėti, tad grįždavome su įvairiomis švilpynėmis, išdrožtais žmogeliukais, kryželiais ir kitais įdomiais dirbiniais. Labiausiai įstrigo tai, kad kiekvieną sutiktą žmogų pakelėje ar sodyboje senelis pasveikindavo vardu bei pavarde ir paklausinėdavo asmeniškų klausimų: kaip sekasi artimiesiems, vaikams. Tikrai sunku suvokti, kaip jis atsimena begalę vardų ir pavardžių.
Tas asmeninis santykis su seneliu, kada galėdavome pasikalbėti, išsakyti savo mintis, išgyvenimus, mums, vaikams, išliko visam gyvenimui…
Matyt, todėl mes, visi anūkai, likome arti bažnyčios ir vienaip ar kitaip darbuojamės toliau pratęsdami mums į mažas širdeles įskiepytą misiją.
Tauragėje Vyskupo atminimas įamžintas 2014 m., minint 100 metų jubiliejų. J. V. Kalvano vardu pavadintas pagrindinis miesto parkas prie Tauragės evangelikų liuteronų Martyno Mažvydo bažnyčios.
Senelis vyskupas Kalvanas asmeniškai parengė ir paskatino daugumą kandidatų dvasinei tarnystei. Vienas iš jų, kunigas Mindaugas Kairys, tapo mano vyru.
Iš Jurgitos Morkūnienės užrašyto pokalbio, 2021 12 23 publikuoto www.siaure.lt.
Apie Vyskupo Jono Viktoro Kalvano ganytojo tarnystės kelią, ištisą epochą nuo laiko, kai visa naikino sovietų siautėjimas, iki Bažnyčios atgimimo Nepriklausomybės aušroje, žiūrėkite LRT laidą Kelias – „Šviesa didžiausių išbandymų akivaizdoje“:
Žurnalas LIETUVOS LIUTERONŲ KELIAS, 2024 Nr. 1