Pokalbis su Tatjana Kalvaniene apie įdomų, kupiną patyrimų gyvenimą
Liuteronų bažnyčia yra giedanti bažnyčia. Tauragės parapijos ilgametė vargonininkė, choro vadovė, tikybos mokytoja – vyskupo Jono Kalvano jaunesniojo (1948 08 02 – 2003 04 25) žmona Tatjana Kalvanienė.
Aš esu gimusi liuteroniškoj šeimoj. Mano Močiutė – tauragiškė, jos ir tėvai, ir seneliai Tauragėj palaidoti. Bet kadangi ji turėjo vyrą baltarusį, taip pat tikintį, pravoslavą, tais laikais nuvažiavusi aplankyti gimines į Baltarusiją, iš ten buvo ištremta į Archangelską. Močiutė buvo labai tikintis žmogus. Ten ji liko našlė, o jos svajonė buvo grįžti, parvežti savo vaikus į tėviškę, į Tauragę. Sakė: „Jeigu ne Dievas, ne tikėjimas, tikriausiai ten nebūčiau išgyvenusi.“ O kai grįžo į Tauragę, regis, 1954 metais (tai buvo jau po Stalino mirties), labai džiaugėsi, kadangi rado čia bažnyčią, rado Vyskupą (kuris tuo metu dar buvo kunigas). Na ir, aišku, buvo ištikima parapijietė iki mirties. O mums, vaikams, tą tikėjimo garstyčios grūdelį įdėjo į širdį, kad suprastume, kas yra Dievas, kas yra tikėjimas. Turėjo tokią seną knygą – niekam neduodavo, – tai mus pasisodindavo, papasakodavo: tai iš Senojo Testamento kokią istoriją, tai iš Naujojo. Kitąsyk Mama plauna indus – jinai ir sako: „Jūs neturit kada skaityti – tu plauk, o aš tau paskaitysiu, kas yra parašyta“, ypač iš Naujojo Testamento: palyginimus, Jėzaus stebuklus. Tokia buvo Močiutė. Visą laiką vesdavo mus į bažnyčią, į pirmą suolą, kad išklausytume pamokslą. Ir paskui dar paklausdavo: „Ką kunigas sakė? Ar tu žinai, ar tu girdėjai?“ Patikrindavo, ar mes neišsiblaškę, ar klausėmės. Buvo tarybiniai laikai, bet mano Tėvelis nieko nesakė Močiutei prieš – ką ji darydavo, buvo šventas dalykas. Ėjome į tarybinę mokyklą, mūsų name, atsimenu, gyveno mokyklos direktorė, bet vis vien mes eidavom mokytis pas Vyskupą į namus, ponia Marta mus klausinėdavo, ir priėjom Pirmosios Komunijos. Ir kažkaip nenukentėjom stipriai.
Na, o vėliau aš baigiau chorinį dirigavimą, grįžau namo į Tauragę, ir kartą Vyskupo žmona pakvietė: „Ateik padėti chorui pagiedoti“. Tad eidavom pas ją į namus, susirinkdavom balsais, vyrai ateidavo – tai bosai, tai tenorai. Choras buvo visą laiką bažnyčioj. Na, ir prasidėjo ta veikla. O kai jaunas Kalvanas grįžo į Tauragę jau po visų savo darbų iš Omsko, kur dirbo gydytoju, padėjo savo Tėveliui. Kadangi nebuvo kam vargonais groti, jisai grojo. Buvo labai gabus, labai gerai mokėjo iš lapo skaityti. Buvo baigęs muzikos mokyklą. Dirbo Šilalėje gydytoju, Tauragėje grojo vargonais, o aš buvau chorvedė. Štai toks buvo mūsų bendravimas. Pažinojome vienas kitą jau kiek anksčiau, bet toks bendradarbiavimas mus suvedė. Tai buvo maždaug 1976 metai.
O paskui Marta Kalvanienė labai norėjo, kad vaikai giedotų bažnyčioje, ypač Kūčių vakare. Eilėraštuką turėdavo pasakyti, giesmelę sugiedoti. Tad pradėjau vaikus tas giesmeles mokyti po truputį giedoti, o kadangi dirbau švietimo sistemoje, daržely dirbau muzikos vadove ir buvau muzikos mokytoja, tai švietimo skyrius mane „kvietė“: „Ką tu ten darai? Ar žinai, kad tau gali būti straipsnis? Ar supranti, kad yra toks laikas, kad negalima?” Bet, matyt, Vyskupo (Jono Kalvano vyresniojo – V.S.) autoritetas kažkiek „apramino”, taip kad, galima sakyti, nenukentėjau. Na, ir nuo 1976 m. iki šio laiko aš groju vargonais ir su choru giedam. Važiavau į seminarus – žinot, vargonais groti nėra lengva, reikia mokėti ir rankom, ir kojom. Tai iš Vokietijos kantorius Friederis Gutowskis atvažiuodavo – čia jau atšilimo laikais. Jis mus, chorvedžius, suburdavo, lėšas surinkdavo, sąlygas seminarams sudarydavo, pvz., Nidoje. Paruošdavom koncertą, keliaudavom po Kaliningrado sritį, po visas tas sugriautas mūsų bažnyčias; ir po Lietuvą – tai Šilutėj, tai Tauragėj koncertas būdavo. Toks iš tikrųjų įdomus gyvenimas, pilnas įvairių nuotykių ir įspūdžių.
Visa tai tikrai gražiai skamba iš laiko perspektyvos, bet aš vis tiek suklusau, kad anuomet Vyskupo autoritetas neleido bausti Jūsų už tai, kad, dirbdama švietimo sistemoje, dar esate ir aktyvi liuteronų bendruomenės narė.
Aš galvoju, taip susiklostė todėl, kad tai buvo iš tikrųjų ypatingas žmogus – Vyskupo vyresniojo vardu dabar ir parkas Tauragėje pavadintas, jis buvo miesto garbės pilietis. Sąjūdžio laikais, atsimenu, buvo irgi labai aktyvus. Tą žiemą mes kaip tik sausio mėnesį turėjom važiuoti į Kauną, ten buvo Naujųjų metų sutikimas, ir choras dalyvavo – ir čia tie įvykiai, pasisakymai, ir mano vyras buvo labai aktyvus (jis buvo sąjūdietis, ir miesto tarybos narys savo laiku) – tikrai, šviesūs žmonės.
Dirbau mokytoja, kažkada ir mokytojų chore dainavau. Žinot, mokykloj yra ir visokių būrelių, ir įvairios veiklos, bet negaliu sakyti, kad man buvo kažkaip labai sunku. Matyt, Dievas vedė taip lyg savaime, ir gerai klostėsi.
Laikėtės savo?
Taip!
Buvote pakankamai viešas asmuo tiek liuteronų bendruomenėje, tiek Tauragės kontekste. Ką reiškia būti po tokiu tokiu „padidinamuoju stiklu“? Ar reikėjo kažkaip ypatingai rengtis, ar būdavote kviečiama drauge kaip „ponia Vyskupienė“ į kokius oficialius susitikimus su valdžia ir kitais?
Gal tais laikais dar nelabai taip buvo. Mūsų kraštas katalikiškas, neįprasta, kad kunigas turi žmoną. Bet paskui – taip, buvome kviečiami abu. Aš jaučiausi tikrai gerai, nors kitąsyk, aišku, jaudiniesi – bet, galvoju, čia Dievo vedimas ir Jo malonė, kad duoda stiprybės ir jėgų, ir ramumą kažkokį. Kadangi esu vietinė, turiu daug savo draugų, pažįstamų, visada viskas nesudėtinga atrodė.
Sekmadienis, bažnyčia – Jums ne tik malda, bet ir darbas. Ir anais laikais, ir šiandien. Kaip Jums tas darbas ir pamaldumas dera? Juk neretai nutinka, kad, kai diena iš dienos metų metais darome tą pačią veiklą, net jei esame bažnyčioje, monotoniškumas tarsi atbukina, ir tiesiog atlieki pareigą.
Nepasakyčiau. Mūsų liturgija gal ir ta pati, bet kiekvieną sekmadienį yra Dievo Žodžio skaitymas. Pagal skaitinius parenkamos giesmės. Kitąsyk, būna, groju, pavyzdžiui, budėtuvėse, ir paskaitau giesmės tekstą: „Kas gi tokius gražius žodžius galėjo sukurti?!.” Tiesiog kiekvienas žodis paliečia tavo sielos stygą – nuostabu. Nežinau, man nenusibosta ir aš džiaugiuosi, kad kiekvieną sekmadienį einu į bažnyčią. Jei kada kurį sekmadienį negaliu nueiti, tai man atrodo, kad aš visą mėnesį nebuvau ir nieko neveikiau – labai trūksta. Ir Šventojo Rašto skaitymas, ir giesmė, ir pamokslas – rodos, ir tas pats skaitinys kasmet, o kunigas kiekvieną sykį pasako kitokį pamokslą, ir kažką iš to įsidedi sau į širdį.
Kai stojo laisva Lietuva ir tikėjimas tapo laisvas, mokykloje atsirado dorinio ugdymo pamoka. Senjoro Vyskupo žmona buvo labai aktyvi, susiėmė ir ėjo per visas mokyklas, taip Tauragėje mokyklose mes turime etiką, katalikų tikybą ir liuteronų tikybą. O kadangi aš buvau muzikos mokytoja, paskui mane paragino: „Kvalifikuokis“. Taip pradėjau lankyti tikybos mokytojų kursus, seminarus, padėjau Martai Kalvanienei, galiausiai perėjau į šią sritį. Ir tuo labai džiaugiuosi. Ekumeninis bendravimas, graži draugystė su Romos katalikų tikybos kokytojomis, adventiniai renginiai, Kryžiaus kelias, integruotos pamokos – tikrai labai įdomu ir, man rodos, vaikams smagu. Visai gerai mums sekasi Tauragėje.
Išties gražus sugyvenimas. Bet kaip vaikai jaučia tą skirtį, tą išskirtinumą, kad štai aš esu liuteronas? Kuo ta liuteronybė reiškiasi tiek Jūsų gyvenime, tiek kitų ugdyme? Ką reiškia priklausyti Liuteronų bažnyčiai?
Na, aš manau, kad vaikai klasėje nelabai skirstosi. Pirmokėliams viskas iš pradžių įdomu – ir giesmelė, ir filmukas, ir užduotėlės, ir skaitoma istorija (juk ir patys išmoksta skaityti). Vėliau, vyresnėse klasėse, kai jau, pavyzdžiui, istorijos pamokose paliečiama Reformacija, ateina klasės į mūsų bažnyčią, lyginame, aiškinamės, žiūrime, domimės. Vaikams įdomu užeiti ir pamatyti bažnyčią, pro kurią turbūt šimtą kartų yra tiesiog praėję. Vaikai yra tokie… kažkokie ekumeniški. 🙂
Jūs labai iš vidaus galite palyginti tą laiką prieš Nepriklausomybę, kai taip pat tarsi nebuvo kliūčių eiti į pamadas – Tauragėje liuteronų bažnyčia nebuvo uždaryta per visą sovietmetį, bet štai laikai keičiasi, ir santykis su Dievu tampa vis labiau formalus, apeiginis, proginis?
Vaikų tėvai gal tikrai yra abejingesni. Bet vaikai, kai išgirsta Dievo Žodį, patys nori atsivesti tėvelius. Per vaikus, kurie patys labai nori, kuriems patinka bažnyčioje, ateina ir tėvai. Atveda!
O ar nekeista – tėvai nevaikšto į bažnyčią, o vaikus leidžia į liuteronų tikybos pamokas. Kodėl? Iš tradicijos?
Yra nemažai liuteroniškų šeimų, yra mišrių šeimų – vaikai patys pasirenka mūsų tikybą. Mano mokiniai iš ankstesnių laikų, kuriuos mokiau nuo pat pirmos klasės, dabar jau patys ateina, tuokiasi, atneša vaikus krikštyti, atveda konfirmuoti mūsų bažnyčioje. Todėl galvoju, kad tas tikėjimo „garstyčios grūdelis“ vis dėlto įėjo į širdelę – ir tai yra stebuklas.
Su Tatjana Kalvaniene 2018 metų vasarą LRT Mažosios studijos laidoje „Daug buveinių“ kalbėjosi Jūratė Kuodytė. Klausytis (nuo 8:14 min) ČIA
Publikuota 2022 m. žurnale „Lietuvos liuteronų kelias”.