Kristaus kančios ir mirties pasakojimą evangelistas Lukas pradeda įvykiais prieš pat Velykas. “Buvo arti Neraugintosios duonos šventė, vadinama Velykomis,” – sako jis. Jėzus jau iškilmingai įžengė į Jeruzalę. Žmonės jį sutiko kaip karalių, klojo po jo kojomis rūbus, mojavo jam palmių šakomis. Jeruzalė buvo pilna pakilios nuotaikos.

Jėzus, tuo tarpu, žinojo, kad jau artėjo jo pašlovinimo valanda, kai jis, kaip paskutinis nusidėjėlis, bus prikaltas ant kryžiaus. Šėtonas suaktyvino savo klastas ir apgaules. Jis nesugebėjo Jėzaus sugundyti, todėl dabar manė, kad įveiks jį nužudydamas piktadarių rankomis. Lukas sako: “Šėtonas įėjo į Judą Iskarijotą, kuris nuėjęs pas aukštuosius žydų kunigus, tarėsi kaip jį išduoti. Jėzus tai žinojo, todėl artėjant Velykų šventėms jis mokiniams pranešė: „Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Velykos, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti.“ Mokiniai eilinį kartą nekreipė dėmesio į šiuos žodžius. Taip neturėtų būti! Juk Jėzus toks populiarus! „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį!“ – kalbėjo vieni kitiems fariziejai.

Lukas ir kiti evangelistai praneša, kad žydų vyriausieji kunigai ir tautos vadai nusprendė Jėzų pražudyti, bet „tik ne per [Velykų] šventes, kad liaudyje nekiltų sąmyšio.“ Jie tai norėjo padaryti toliau nuo žmonių akių. Judas taip pat ieškojo progos išduoti Jėzų taip, kad minia nesužinotų. Tačiau neužilgo minia nustos būti Jėzaus pusėje. Pilotui paklausus: „Ką man daryti su Jėzumi?“, minia garsiai šauks: „Ant kryžiaus jį!“

Atėjo Neraugintos duonos diena, kai „reikėjo pjauti Velykų avinėlį.“ Kiekviena šeima turėjo susėsti prie Paschos stalo. Jėzus paliepė apaštalams Petrui ir Jonui: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę.“

Velykos Senajame testamente buvo švenčiamos minint žydų išėjimą iš Egipto nelaisvės. Faraonui atsisakius paleisti tautą į laisvę, Dievas siuntė Egiptui tokias rykštes, kaip galvijų marą, votis, skėrius. Tai nesuminkštino faraono širdies. Jis nenorėjo atsisakyti pigios darbo jėgos –  vergų. Galiausiai Dievas tarė Mozei: „Dar vieną rykštę siųsiu faraonui ir Egiptui. Po to jis išleis jus iš čia. Iš tikrųjų, leisdamas jums išeiti, jis iš čia jus varyte išvarys!“ Dievas paskelbė, kad tą naktį bus Viešpaties „praėjimas“, hebrajiškai „pascha“ („pesach“), kurio metu mirs visi Egipto žmonių ir gyvulių pirmagimiai. Žydams Dievas nurodė papjauti Paschos avinėlį ir paženklinti jo krauju durų staktas ir sąramas. „Kraujas paženklins namus, kuriuose jūs esate. Matydamas kraują, apeisiu jus, ir jokia rykštė neištiks jūsų, kai niokosiu Egipto kraštą.“ Egiptą ištiko didelis klyksmas. Naktį faraonas pasišaukė Mozę ir Aaroną, ir tarė: „Tučtuojau palikite mano žemes ... ! Eikite ir garbinkite VIEŠPATĮ, kaip sakėte ... Nešdinkitės! Ir palaiminkite mane!“

Pascha, avinėlio paaukojimo šventė, buvo pirmoji Neraugintos duonos šventės diena, kuri tęsėsi septynias dienas. Kiekviena šeima saulei nusileidus turėjo iškepti avinėlį ir valgyti su nerauginta duona. Minint išėjimą iš Egipto, Dievas nurodė: „Jį turėsite valgyti taip: susijuosę juosmenį, apsiavę kojas ir su lazda rankoje,“ lyg pasiruošę kelionėn. Po to tęsėsi šešios likusios neraugintos duonos dienos. Prieš neraugintos duonos šventę kiekviena šeima turėjo atsisakyti nuodėmės simbolio – visa kas rauginta. Raugas turėjo būti sudeginamas.

Lukas rašo: „Atėjo Neraugintos duonos diena, kai reikėjo pjauti Velykų avinėlį.“ Jėzaus nurodymu apaštalai parengė Paschos vakarienę. Tai buvo paskutinė Jėzaus vakarienė. „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu to vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje.“

Žaliąjį arba Didįjį ketvirtadienį Bažnyčia paskelbė Šventosios vakarienės įsteigimo diena, nes mes laiką skaičiuojame nuo vidurnakčio. Tačiau pagal biblijinį laiko skaičiavimą, naujoji diena prasideda nusileidus saulei. Todėl paskutinė vakarienė ir Kristaus kančia vyko tą pačią dieną, kai Dievo paliepimu “reikėjo pjauti Velykų avinėlį” – Paschos dieną arba Didįjį penktadienį.

Tą naktį Jėzaus asmenyje pildėsi visos Senojo Testamento pranašystės. Velykų avinėlis yra tiesioginė nuoroda į Dievo Sūnų Jėzų Kristų, nes jis ir yra tas “Dievo avinėlis, kuris neša pasaulio nuodėmę.” Paskutinės vakarienės metu Jėzus įsteigė Naująjį testamentą arba Naująją sandorą. Vietoje paschos vakarienės jis mums davė naująjį valgį – Šventąją vakarienę, kurioje mes pašventintoje duonoje ir taurėje priimame tikrąjį Velykų avinėlį - Dievo Sūnų. Evangelistas rašo: “Paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: ‚Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas‘. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: ‚Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas‘.“

Po vakarienės Jėzus ėmė ruoštis savo kančiai. Su trimis apaštalais jis nuėjo Alyvų sodą melstis. „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“ Lukas rašo: „Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.“ Po maldos pasirodė Judas su kareivių būriu. Priėjęs prie Jėzaus jis tarė: „Sveikas, rabi!“ ir pabučiavo jį. Pradėjo pildytis Jėzaus žodžiai, kad Mesijas bus „išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels.“

Jėzus mirs Paschos šventimo laiku, „kai reikėjo pjauti Velykų avinėlį“. Tą dieną, kai šventykloje aukojami avinėliai, minint išėjimą į laisvę iš vergijos, tikrasis Dievo avinėlis paaukos pats save, kad savo mirtimi išvaduotų mus iš nuodėmės vergijos ir amžino pasmerkimo. Devintą valandą ryto, kaip baisiausias nusikaltėlis, jis bus prikaltas prie kryžiaus. Prisiėmęs visas žmogaus nuodėmes, jis bus visų apleistas, net Dangiškojo Tėvo. „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!’ - tars jis. Šešias valandas Jėzus bus gyvas ant kryžiaus, nuo kurio ištars septynis žodžius. Nuo dvyliktos iki trečios valandos žemę apgaubs tamsa. Trečią valandą Jėzus ištars “atlikta”, ir galingu balsu sušukęs: “Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią,” mirs. Šventovės uždanga, vedanti į visų švenčiausią vietą, perlyš pusiau, ženklindama, kad Jėzus savo žmonėms atvėrė kelią į rojų. Dievo Avinėliui paaukojus save taps nebereikalingos avinėlių ir visos Senojo testamento aukos.

Prieš saulei nusileidžiant Jėzus kūnas buvo paguldytas į kapą. Jėzus laikėsi šabo poilsio. Neveltui jis apaštalams pasakė, kad prisikels ne antrąją, o trečiąją dieną, nes antroji jo mirties diena buvo šabas. Trečioji Velykų diena prasidėjo nusileidus saulei. Kelintą valandą Jėzus prisikėlė mes nežinome, tačiau tikrai žinome, kad tekant saulei jis jau buvo prisikėlęs. Moterys, ėjusios patepti jo kūną kvepalais, jo neberado, o tik angelą, kuris joms tarė: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!” Tą dieną išaušo naujas žmonijos išganymo rytas.

Velykos dabar mums skelbia ne praeities įvykį, ne išėjimą iš Egipto nelaisvės, o ateitį – Kristaus užtarnautą amžinąjį gyvenimą. Krikščioniško tikėjimo centre dabar yra ši žinia: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną.“ Krikščioniškas šabas dabar yra ne šeštadienis, o sekmadienis – Kristaus prisikėlimo diena. Sekmadienis mums yra mažosios Velykos. Šią dieną prie altoriaus mes susitinkame su prisikėlusiu Kristumi, duonoje ir taurėje priimdami jo kūną ir kraują. Šventoji Vakarienė liudija būsimą vakarienę su Kristumi Dievo karalystėje. „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį,“ skelbia Apreiškimo knyga. Tuomet galutinai išsipildys mūsų maldos žodžiai: „Teateinie tavo karalystė.“

Verbų sekmadieniu įžengiame į Didžiąją savaitę ir į Didįjį tridienį – penktadienį, šeštadienį ir velykas. Apaštalas Paulius ragina mus apsivalyti nuo senojo raugo, tai yra nuo nuodėmių ir viso kas pikta, ir taip pasiruošti Kristaus prisikėlimui. “Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.” (1 Kor 5,6-8). Amen.