Šį rytą krikščioniškuose kraštuose varpų gaudesio lydima skamba džiaugsminga žinia: “Kristus prisikėlė!” Mes tikinčiomis širdimis į šiuos angelo žodžius atsakome: “Jis tikrai prisikėlė.”

Mintimis nusikelkime į tą ankstyvą Velykų rytą, kai saulei tekant trys moterys ėjo pas Jėzaus kapą. Mūsų širdys šiandien kupinos džiaugsmo, tačiau tą Velykų rytą moteris ir apaštalus slėgė laidotuvių nuotaika. Jėzaus kūnas Didžiojo penktadienio vakarą paskubomis buvo nuimtas nuo kryžiaus ir paguldytas į kapą. Šabo dieną jis ilsėjosi kape, tuo gerbdamas Šabo poilsį. Velykų rytą moterys ėjo pas Kristaus kapą užbaigti laidotuvių apeigas – patepti jo kūną kvapniais aliejais. Jos ir apaštalai buvo užmiršę Jėzaus žodžius: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!“ Moterys nesakė viena kitai: “Eikime prie kapo pažiūrėti ar Jėzus prisikėlė.” Jos tik kalbėjosi tarp savęs: “Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ nes buvo jis labai didelis. Jėzaus žodžius apie jo būsimą prisikėlimą prisiminė tik aukštieji žydų kunigai bei fariziejai. Atėję pas Pilotą jie kalbėjo: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu.’ Tad įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių.’ Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją.“

Evangelistas Lukas rašo, kad žinia apie Jėzaus prisikėlimą mokiniams buvo lyg “tuščios šnekos.” Taip, jie regėjo, kaip Naino miestelyje Jėzus prikėlė iš numirusių jaunikaitį, vėliau - sinagogos vyresniojo dukrelę, ir Betanijos kaime – Lozorių, bet visi jie buvo prikelti, o ne patys prisikėlė. Tik Jėzus, būdamas Dievas ir žmogus, Velykų rytą pats prisikėlė, palikdamas tuščią kapą.

Evangelistai rašo, kad tai įvyko saulei tekant. Moterys ėjusios pas Kristaus kapą pajuto smarkiai sudrebant žemę. “Išsigandę, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi.“ Atėjusios prie kapo rūsio jos rado akmenį nuristą ir išvydo angelą, kurio “išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas.” Jis joms tarė: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta.”

Jėzaus prisikėlimą liudija angelo žinia ir tuščias Jėzaus kapas.

Angelas priminė moterims Jėzaus žodžius apie jo mirtį ir trečią dieną įvyksiantį prisikėlimą. “Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’“ Todėl „kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!”

Tuščią jo kapą rado tiek Jėzaus mokiniai, tiek jo priešai. Tuščias kapas liudija, kad Jėzus - Dievas ir žmogus - prisikėlė. Kita galimybė - jo kūną paėmė arba Jėzaus priešai, arba jo mokiniai.

Jėzaus priešai jo kūno negalėjo paimti, nes jie Didįjį Penktadienį prisiminė Jėzaus žodžius apie būsimą prisikėlimą. Jie todėl užantspaudavo užritintą akmenį ir pastatė sargybą, tris dienas turėjusią saugoti kapą.

Mokiniai taip pat negalėjo paimti Jėzaus kūno, nes jį saugojo gerai ginkluota sargyba. Pagaliau, kam jiems reikalingas miręs Jėzaus kūnas? Nejaugi jie būtų panorėję tapti netikrais liudytojai ir už šį tokį liudijimą sėdėti kalėjimuose ir vėliau atiduoti savo gyvybes?

Tuščias kapas tik patvirtina angelo žodžius: “Kam ieškote gyvojo taro numirusių. Jis prisikėlė!” Būdamas Dievas ir žmogus, Jėzus savo dieviškąja galia prisikėlė iš mirties. Dar prieš mirtį mokiniams jis pasakė: “Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau ... Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti.”

Apaštalų abejonės išnyko, kai Jėzus juos aplankė Velykų dienos vakare ir tarė: „Ramybė jums!“ „Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: ‚Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą‘.“

Ką mums reiškia Kristaus prisikėlimas? Apaštalas Paulius atsako, kad prisikeldamas iš numirusių Jėzus įrodė save „esantį galingu Dievo Sūnumi.“ Jame išsipildė pranašų liudijimai. Tris su pusę metų skelbdamas Evangeliją, gydydamas ligonius, išvarydamas demonus, jis pateikė daug jo dieviškumo ženklų, tačiau nė vienas jų neprilygsta jo prisikėlimui iš mirties. Tai reiškia, kad Jėzus yra Dievas, per Mergelę priėmęs kūną, miręs ir prisikėlęs. Jam „duota visa valdžia danguje ir žemėje.”

Antra, savo prisikėlimu Jėzus gautinai užtvirtina mūsų išgelbėjimo darbą. Jeigu Jėzus būtų tik kentėjęs ir miręs, o nebūtų prisikėlęs, mes nežinotume, ar tikrai Jėzus užmokėjo visas mūsų nuodėmių skolas ir užtarnavo amžinąjį gyvenimą. Tik kadangi jis prisikėlė, mes žinome, kad jo kryžiaus auka Dievui Tėvui priimtina, kad per jo mirtį mes tapome sutaikyti su Dievu ir mums padovanotas išganymas. Šis išgelbėjimas šiandien yra prieinamas kiekvienam. Mes galime jam, Dievui, melstis, visko prašyti dangiškojo Tėvo jo vardu ir juo visiškai pasitikėti.

Trečia, jo prisikėlimas liudija mūsų būsimą prisikėlimą naujame kūne ir amžinąjį gyvenimą. Prisikėlęs iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta, mirtis jo kūnui nebeturi galios. Kūnas tapo amžinas, nebesenstantis, nemirtingas, pilnas šlovės. Šia pergale Jėzus pasidalins su mumis.  Išmuš valanda, sako apaštalas Paulius,  kada mūsų „gendantis kūnas apsivilks negendamybe ir marus kūnas apsivilks nemarybe. Tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!” Prisikėlęs Kristus yra mūsų naujasis Adomas. Todėl “kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti,” - sako apaštalas.

Savo pergale Jėzus pasidalins su visais tikinčiaisiais, nes “nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje.” Bet kaip mes tampame jo prisikėlimo pergalės dalininkais?

Tai įvyksta, kai mes per Dievo žodį ir Sakramentą esame su juo suvienijami. Suvienyti su Kristumi mes tapome šventame Krikšte. “Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? - klausia apaštalas. „Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, tai būsime suaugę ir su prisikėlimo.” Mūsų Krikšte Jėzus suvienijo mus su savo mirtimi ir tokiu būdu pasidalijo kryžiaus pergalės vaisiais – nuodėmių atleidimu ir išgelbėjimu. Todėl per Krikštą “suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo.” “Kas tiki ir yra pakrikštytas, bus išgelbėtas,” - pažadėjo Jėzus.

Su Kristumi mes susivienijame Altoriaus Sakramente. Eucharistijos duonoje ir taurėje mes priimame jo kūną. “Iš tiesų sakau jums“, kalba Jėzus, „kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.”

Jėzus mus suvienija su savimi per Šventąją Dvasią, kai mes klausomės jo žodžio. Kaip po prisikėlimo jis įkvėpė apaštalams Šventąją Dvasią, taip ir mes gauname Šventąją Dvasią, kai girdime Dievo žodį – šventąjį žodį, kuris išeina iš Dievo burnos. Per Evangeliją į mūsų širdis atėjusi Dievo Dvasia padovanoja tikrą išganingą tikėjimą, o kuris jį tiki, bus išgelbėtas.

Šią Evangeliją, skelbiančią Kristaus mirties ir prisikėlimo pergalės vaisius, labai aiškiai perteikia apaštalas Paulius efeziečiams: “Jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis,“ sako jis, „bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi ­ jūs juk esate išgelbėti malone, ­ prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje. Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana.” Amen.