2016-03-20

Verbų sekmadienis

Kunigas:
Passage: Lk 19, 28-40

Ši yra toji diena, kurioje Kristus įžengė į Jeruzalę. Ji vadinama Verbų sekmadieniu, nes žmonės jį pasitiko su verbomis – „klojo žalias šakeles nukirstas laukuose.“ Tai buvo džiaugsminga diena. Kristui žengiant į miestą priekyje ir iš paskos einantys giedojo: „Osana. Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu.“ Šiuo sekmadieniu mes įžengiame į Didžiąją Kristaus kentėjimų savaitę, kurios ketvirtadienį jis įsteigė Altoriaus Sakramentą, o Penktadienį atidavė „savo gyvybę daugelio atpirkimui.“

Verbų sekmadienis visapusiškai susijęs su mūsų išgelbėjimu. Jis išpranašautas Senajame Testamente. Pranašas Izaijas apie šią dieną paskelbė: „Sakykite Siono dukteriai: ‘Štai tavo Gelbėtojas ateina!’ Štai jo atlygis drauge su juo, jo atpildas pirma jo.“ Pranašystės skelbia, kad į Siono kalną jis įžengs kaip karalius, jodamas ant asilaičio. Tik jis pasakys: „mano karalystė ne iš šio pasaulio“. Jis - dangaus karalystės Viešpats. Jis įžengia į miestą tam, kad Didįjį Penktadienį kiekvienam tikinčiam atvertų vartus į Dievo karalystę, kad po šio trumpo ir išbandymų pilno žemės gyvenimo žmogus galėtų gyventi Dievo artumoje amžinai.

Džiaugsmingas Jėzaus sutikimas ir giesmės liudija, kad žmonės pripažino Jėzų karaliumi. Jam užgimus, Betliejaus žvaigždės pagalba, jį pažino tik trys išmintingieji. Atvykę iš rytų krašto į Jeruzalę jie teiravosi, kur yra gimęs žydų karalius. Apsilankę Betliejuje Kristui kūdikėliui jie padovanojo tris dovanas, simbolizuojančias jo karališką prigimtį. Dabar jį pažino minios. Jeruzalės žmonės išėjo jo pasitikti, nes jie girdėjo apie Lozoriaus prikėlimą iš numirusių. Minia tikrai buvo didelė, nes fariziejai kalbėjo vieni kitiems: „Žiūrėkite, jūs nieko nebegalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį.“

Jėzus įžengė į Jeruzalę dėl tos pačios priežasties, vardan kurios Dievo Sūnus priėmė kūną. Jis įžengė, kad būtų iškeltas ant kryžiaus. Pokalbyje su žydų didžiūnu Nikodemu jis pasakė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.“

Keliaudami iš Egipto į pažadėtąją žemę žmonės nusidėjo. „Jie kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: „Kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens: mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu.“ Dievas baudė žmones gyvatėmis, ir tie vėl ėjo pas Mozę prašydami užtarimo. „Nusidėjome, nes kalbėjome prieš Viešpatį.“ Viešpats tarė Mozei: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgs į jį ir išliks gyvas.“

Ir Jėzus turėjo būti iškeltas, iškeltas ant kryžiaus, kad jį tikėdami mes būtume išgelbėti nuo nuodėmės, amžinosios mirties ir pragaro kančių. Ant kryžiaus Kristus nusižemino ir sutiko tapti paskutiniu nusidėjėliu, būti iškeltu tarp dviejų žmogžudžių. Būdamas šventas jis į save prisiėmė visas žmogaus nuodėmes, mano ir tavo. Apaštalas Paulius liudija: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, ... nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“

Įžengdamas pro miesto vartus Jėzus puikiai žinojo kur jis eina. Vos pradėjęs kelionę jis tarė: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels.“ Suėmimo valandą, kai jį apsups ginkluotas būrys, Jėzus ištars: „Viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai.“

Iš tiesų, dar prieš įžengiant į Jeruzalę fariziejai ir kitos žydų religinės partijos nusprendė jį nužudyti. „Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“. Evangelistas Jonas paaiškina šiuos vyriausiojo kunigo Kajafo žodžius. „Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus.“ Fariziejai ir aukštieji kunigai laukė jo įžengimo į Jeruzalę, kad galėtų jį suimti. Fariziejų buvo ir toje minioje, kuri džiaugsmingai pasitiko Jėzų prie miesto vartų. Kai žmonės giedojo: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“, tie iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jėzus atsakė jiems: „Sakau jums, jei šie tylės, akmenys šauks.“

Jėzui įžengus į miestą „aukštieji kunigai bei tautos seniūnai susirinko į rūmus vyriausiojo kunigo, kuris vadinosi Kajafas, ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir nužudyti“. Jie pabrėžė, kad tai padaryti reikia tik ne per Velykas, kad „liaudyje nekiltų sąmyšio.“ Jie bijojo minios, kuri jį sekė. Net šventovėje vaikai Jėzui giedojo: „Osana Dovydo Sūnui.“ Reikėjo tinkamos progos tai padaryti.

Šią progą pažadėjo vienas Jėzaus mokinių. Nuėjęs pas aukštuosius kunigus jis tarė: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums? Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių.“ „Judas [Iskarijotas] apsiėmė ir pradėjo ieškoti progos išduoti jiems Jėzų taip, kad minia nesužinotų. Ši tinkama proga bus žaliojo ketvirtadienio naktis. Dieviškos prigimties dėka Jėzus žinojo, kad šėtonas įėjo į Judą. Įsteigdamas Švenčiausią Sakramentą – valgydamas Paskutinę Vakarienę - Jėzus ištars: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.“ Apaštalams klausinėjant kuris, Jėzus nepasakys, o tik tars: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje.“ Judas paliks vakarienės stalą dar jai nepasibaigus. Jis atves tą ginkluotą būrį į Alyvų kalną, kur Jėzus meldėsi vienas, ir pabučiuos jį, nes buvo davęs ženklą: „Kurį pabučiuosiu, tai tas. Suimkite jį ir sergėdami veskite.“ Jėzaus išsižadės ir apaštalas Petras. Baimindamasis dėl savo gyvybės jis ištars: „Aš nepažįstu to žmogaus.“ Galiausia Piloto teisme jį išduos ir toji minia, kuri pasitiko jį prie vartų. Pilotui paklausus: „Ką man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesijumi?“, ji rėks: „Ant kryžiaus jį!“

Didįjį Penktadienį Jėzus bus visų apleistas. Ant kryžiaus jis taps auka – Velykų avinėliu, ant kurio bus uždėtos „tautos nuodėmės“. Nešant pasaulio nuodėmes jį apleis ir Dievas Tėvas. „Dieve, Dieve, kodėl tu mane apleidai?“ – ištars Jėzus mirties agonijoje. Galiausia Jėzus ištars žodį „Atlikta!“ „Kaip per vieną žmogų nuodėmė ir mirtis atėjo į pasaulį ir prasiskverbė į visus žmones,“ – paliudys apaštalas Paulius, „taip vieno teisus darbas visiems laimėjo išteisinimą ir [amžinąjį gyvenimą].“ „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ Amen.