Kartą į sovietinių kovingųjų bedievių susirinkimą buvo pakviestas kunigas. Vienas po kito pranešėjai burnojo prieš Dievą, piktžodžiavo ir visaip keikė jį bei tikinčiuosius, tvirtindami, jog jie be Dievo sukurs tobulesnę ir turtingesnę visuomenę - rojų žemėje. Galiausiai buvo pakviestas kunigas duoti atsakymą į tai, kas buvo pasakyta. Jo atsakas buvo du žodžiai: „Kristus prisikėlė!”

“Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė!” Su šiuo pirmųjų krikščionių pasisveikinimu sveikinu jus su Viešpaties pergalės švente! Prisikėlęs Jėzus Kristus iš amžinybės mums taria: “Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius.” Ir mes šiandien atėjome į Dievo namus pasidžiaugti Viešpaties pergale, padėkoti jam, kad jis nepasiliko kape, bet įveikęs mirtį prisikėlė. Jo prisikėlimas reiškia būsimą visų žmonių prikėlimą ir tikinčiųjų pergalę bei amžinąjį gyvenimą.

Kartu su Velykų varpais šiandien mus lanko pakili velykinė nuotaika. Mes nebesame tie, kaip tie, kurie apaštalo Pauliaus žodžiais „neturi vilties.“ Nes mes „tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė.“ Tačiau tų pirmųjų krikščioniškų Velykų rytą moterys ir apaštalai buvo prislėgti, be vilties. Jėzaus suėmimo naktį visi apaštalai, išskyrus Joną, pasislėpė. Išdavikas Judas baigė gyvenimą savižudybe, Petrą kamavo kaltės jausmas. Jis buvo tas, kuris pažadėjo sekti Jėzų iki mirties, o suėmimo naktį Jėzaus akivaizdoje tris kartus jo išsigynė. Mirus artimui mes stengiamės jį kuo gražiau palaidoti, o Jėzaus kūnas nuo kryžiaus buvo nuimtas jau saulei leidžiantis, paskubomis, be būtiniausių apeigų, paguldytas į kapą. Moterys buvo tos ištikimosios, kurios sekė Jėzų iki kryžiaus. Jos nusprendė laidojimo apeigas atlikti pasibaigus Šabui – pirmosios savaitės dienos ryte ištepti Jėzaus kūną kvapniaisiais aliejais.

Taigi, „pirmąją savaitės dieną, rytui auštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus.“ Markus prie šių Luko žodžių priduria tai, ką moterys kalbėjosi tarpusavyje. O jos svarstė, kas nuris akmenį nuo kapo angos, nes jis buvo labai didelis. Ir štai jas ištiko šokas. Luko liudijimu, „jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais ... [ir] prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’“

Angelai pranešė, kad Jėzus yra gyvas ir priminė jo paties ne kartą ištartus žodžius, kuriuos jos Didįjį Penktadienį užmiršo. O Jėzus pasakė: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!” Apaštalai pamiršo, kad Jėzus tai pakartojo ir prieš įžengdamas į Jeruzalę. „Štai pakilsime į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels.“ Apie jo būsimą prisikėlimą girdėjo ir tie minėti aukštieji kunigai bei fariziejai. Didįjį Penktadienį paguldžius Jėzų į kapą nuėję pas Pilotą jie kalbėjo: ”Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu.’ Tad įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių.’” Pagaliau argi Petras, Jėzui pradėjus aiškinti, jog “jis turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti, ... būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti?“ nepasivadė jį į šalį ir nedraudė: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“

Šoko ištiktos moterys sugrįžo nuo kapo ir papasakojo apaštalams viską ką regėjo bei perdavė angelų žodžius apie Jėzaus prisikėlimą. Koks buvo apaštalų atsakas? „Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.“ Apaštalo Pauliaus žodžiais, jie buvo tie, kurie „neturi vilties,“ nes, „jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse.“ „Vis dėlto,“ kaip liudija evangelistas Lukas, „Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir pamatė tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.“

Nemanykime, kad anų laikų žmogus buvo kvailesnis už mus, esą, jis būtų naiviai patikėjęs bet kuo, kas jam sakoma. Štai, tuometiniame išsilavinusiame ir kosmopolitiniame Korinto mieste, kuriame apaštalas Paulius paskelbė Evangeliją ir įkūrė pirmąją Kristaus Bažnyčią, pasklido erezija, esą nėra mirusiųjų prisikėlimo. Paulius iš Efezo miesto rašė jiems laišką. „Broliai,“ – kreipėsi į tikinčiuosius apaštalas, - „aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti.., būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną.“ „Tad kaipgi kai kurie jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.“

Paulius Evangeliją sutraukia į vieną sakinį. Jis sako: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; [ir] jis buvo palaidotas.“ Kodėl Kristus turėjo mirti už mano ir tavo nuodėmes? Todėl, kad nuodėmė, tai ne kažkoks trūkumas ar dėmelė ant mūsų kūno, į kurią mes galime nekreipti dėmesio. „Atpildas už nuodėmę – mirtis.“ „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ Nuodėmė tapo mūsų mirties priežastimi. Dėl jos mirtis švenčia pergalę prieš gyvybę. Vienintelis kelias išsigelbėti nuo mirties ir pasmerkimo yra Dievo Sūnus. Jis, turėdamas dieviškąją prigimtį, vardan mūsų sutiko priimti kūną ir gimti žmogumi. Šį jo sprendimą apaštalas Paulius sieja vien tik su Dievo meile žmogui. Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus.“ „Mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis.“ Tad jei „atpildas už nuodėmę ­ mirtis, [tai] Dievo malonės dovana ­ amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“

Evangelijos pilnatvė apsireiškė Kristaus prisikėlimu. Todėl Paulius Evangeliją reziumuoja žodžiais: „Kristus buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė raštai.“ Jo pergalė prieš mirtį reiškia būsimąją visų tikinčiųjų pergalę, tų kurie Krikšte buvo suvienyti su jo mirtimi ir prisikėlimu. „Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis,“ – sako jis. „Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti ... [ir] kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis.“

Grįžkime prie tos pirmosios dienos įvykių. Perkeistu kūnu prisikėlęs Jėzus tą dieną ėmė lankyti savo žmones. Pirmiausia jis „pasirodė Marijai Magdalenai, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus. Ji nuėjusi pranešė jo bičiuliams kurie gedėjo ir verkė. Tie, išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji pati jį mačiusi, netikėjo. Paskui Jėzus pasirodė dviem iš jų kelyje į [Emaus] kaimą, tačiau kitokiu pavidalu.“ Tik vakarieniaujant „tam nepažįstamajam“ perlaužius duoną ir ją palaiminus, „jų akys atsivėrė ir jie pažino Jėzų.“ Tą dieną Viešpats jau buvo aplankęs Simoną Petrą, kurį Paulius hebrajiškai vadina Kefu, o vakare „Jėzus atsirado tarp [apaštalų] ir prabilo: „Ramybė jums!“ Apaštalas Paulius liudija: „Jis... pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau negu penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams.“ Galiausiai Paulius nurodo į save. „O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man.“ O kas buvo Paulius? Jis buvo bažnyčios persekiotojas, kuris uoliausiai siekė suimti „tuos 500 brolių,“ ir tuos pirmuosius 3,000 per Sekmines pasikrikštijusių krikščionių. Todėl apie save jis sako: „Aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią. Bet Dievo malone esu, kas esu...“ „Taigi... - taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote.“ Apaštalas Petras, kuris vienas pirmųjų regėjo prisikėlusį Jėzų, pasakys: „Mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę.“ „Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai.“

Prisikėlęs Jėzus, lyg apaštalus, šiandien mus lanko per „užrakintas duris.“ Jis mus lanko savo šventuoju Žodžiu. „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.“ Jis pralaužia laiko ir erdvės ribas ir lanko mus savo kūnu ir krauju Švenčiausiame Sakramente. „Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas... Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“

Tad sveikinu jus su Kristaus prisikėlimu. Jėzus mirė ir yra gyvas per amžius. „Ši diena Viešpaties duota, tad linksminkimės ir džiūgaukime! Aleliuja!“ Amen.