Trečias sekmadienis prieš Adventą (Amžinybės sekmadienis)
Artėjant liturginių metų pabaigai Bažnyčia kreipia mūsų žvilgsnį į galutinius dalykus: Kristaus atėjimą, paskutinįjį teismą, Dangaus karalystę ir amžiną bendrystę su Dievu. Kristus tai perteikia palyginimu apie dešimtį mergaičių, kurios laukia jaunikio.
Dvasinei žiniai perteikti Jėzus pasitelkia to meto vestuvių vaizdinį. Jo laikais vestuvės prasidėdavo iškilmingu laukimu ir džiaugsmingu susitikimu. Atėjus vestuvių metui, jaunikis vykdavo pas nuotaką į jos namus ar vietą, kur ji laukdavo. Jo atvykimas tapdavo džiaugsmo akimirka. Nuotaka kartu su savo draugėmis prisijungdavo prie vestuvių eisenos. Visa procesija keliaudavo į jaunikio namus, kur prasidėdavo iškilminga šventė su vaišėmis, džiaugsmu ir bendryste. Vestuvių iškilmės tęsdavosi kelias dienas.
Jėzus palyginimu kalba ne vien apie vestuvių šventę. Jis kreipia mūsų žvilgsnį į jo sugrįžimą ir žmogaus pasirengimą jį pasitikti. Palyginime jis yra jaunikis, kuris ateina į savo Tėvo namus parvesti nuotaką Bažnyčią. Jo atėjimas reiškia išganymo istorijos išsipildymą ir galutinę bendrystę su Dievu. Bažnyčia šiandien gyvena tarp dviejų įvykių: Kristaus pirmojo atėjimo, kai jis įvykdė žmogaus išgelbėjimo darbą, ir antrojo atėjimo, kai jis ateis šlovėje.
Dešimt mergaičių – tai nuotaka Bažnyčia. Tai tikinčiųjų bendruomenė, kuri laukia Kristaus sugrįžimo. Jų yra dešimt, nes šis skaičius simbolizuoja pilnatvę. Mergaitės yra Bažnyčia plačiąja prasme. Jėzus sako, kad penkios iš jų išmintingos, o kitos penkios – kvailos. Išmintingos nakties procesijai pasiėmė žibintus ir alyvos, o kvailosios pasiėmė tik žibintus, kuriuose alyvos buvo tik ant dugno.
Palyginimu Jėzus praneša, kad krikščionių bažnyčioje dalis žmonių priima skelbiamą Dievo karalystę, nešasi širdyje gyvą tikėjimą, kuris juos skatina daryti gerus darbus. Tikėjimu ir darbais jie tampa šviesa pasauliui. Jų žibintai yra pilni tikėjimo ir meilės, todėl šviečia žmonių akivaizdoje.
Tačiau Bažnyčioje yra ir tokių krikščionių, kurie yra apsnūdę – neklauso Dievo žodžio, vadovaujasi vien savo pačių susikurta filosofija, neišpažįsta nuodėmių ir nepriima Altoriaus Sakramento, ir tuo pačiu metu jaučiasi saugūs. Jų žibintai be alyvos rodo, kad širdyje nėra tikėjimo arba jis vos rusena, kad tuoj gali užgesti. Alyvos žibintams jie gali gauti tik bažnyčioje, kur jų širdis per žodį ir sakramentą lanko Šventoji Dvasia, tačiau jie joje apsilanko retai arba tik per bažnytines apeigas – krikštą, santuoką, artimųjų ar draugų laidotuves.
„Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.“ Jėzus pateikia labai žmogišką situaciją ir per ją parodo tikėjimo išbandymus. Žmogus gali pavargti, išgyventi abejones ar pajusti dvasinį nuovargį. Jis gali priprasti prie laukimo ir gyventi taip, tarsi Kristaus sugrįžimas būtų labai tolimas. Užmigo ne tik kvailosios, bet ir protingosios mergaitės. Iš šio vaizdinio galima spręsti, kad Bažnyčia prieš Kristaus atėjimą bus apsnūdusi. Jos tikėjimo laukimas susilpnės, Kristaus sugrįžimas jai atrodys nebe toks svarbus kasdieniam gyvenimui, jos dvasinis budrumas pasireikš labiau išorine forma.
Jėzus nekaltina išmintingųjų dėl to, kad jos užmigo, nes palyginime užmigimas nėra jų kaltės ar nepasirengimo ženklas. Tai bendra žmogiška reakcija į ilgą laukimą. Skirtumas atsiskleis, kai pasirodys jaunikis.
Vidurnaktį pasigirsta šauksmas: “Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!” Vidurnaktis simbolizuoja netikėtą Kristaus atėjimą. Vidurnakčio šauksmas reiškia, kad malonės laikas baigėsi ir prasideda galutinis susitikimas su Viešpačiu. Apaštalas Paulius laiške Tesalonikiečiams rašo: „Pats Viešpats, nuskambėjus įsakymo šauksmui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus“ (1 Tes 4, 16).
Šauksmas kartu primena, kad nežinome, kada baigsis mūsų gyvenimo kelionė, kada Viešpats pašauks mus su juo susitikti. Neatidėkime atsivertimo ir tikėjimo gyvenimo ateičiai.
Visos mergaitės greitai pašoko iš miego ir uždegė žibintų dagčius, kad galėtų įžengti į vestuvių procesiją. Tada paaiškėja, kurios buvo pasiruošusios, ir kurios ne. Penkios pastebėjo, kad jų žibintuose nėra alyvos ir jie jau ima gesti. Jos pamiršo apaštalo Pauliaus žodžius: „Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena ateis lyg vagis naktį. Kai žmonės kalbės: Gyvename ramiai ir saugiai […]“ (1 Tes 5, 1–3).
Paikosios kalbėjo išmintingoms: „Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta.“ Ši palyginimo vieta turi labai svarbią dvasinę prasmę. Išmintingosios negali joms duoti alyvos, nes niekas negali už kitą žmogų įtikėti į Kristų. Negalima būti išgelbėtam vien todėl, kad tėvai ar seneliai buvo tikintys, kad kiti žmonės už mus meldžiasi. Kitų žmonių malda ir tikėjimo liudijimas yra labai svarbūs, tačiau jie negali įdėti į kitą širdį tikėjimą, kad joje užsimegztų ryšys su Dievu. Tiems, kurie sau sako: dar spėsiu atsiversti, dar spėsiu susitaikyti su Dievu, dar turėsiu laiko pradėti gyventi tikėjimu, Jėzus atsako: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.“
Nepasiruošusios mergaitės išbėgo ieškoti alyvos pas pardavėjus, tačiau laikas pasiruošimui jau baigėsi. Ši aplinkybė rodo bergždžias žmogaus pastangas ištaisyti padėtį paskutinę akimirką. Tuo tarpu atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Uždarytos durys simbolizuoja galutinį atskyrimą tarp pasiruošusių ir nepasiruošusių. Tai teismo diena, kai žmogaus gyvenimas atsiskleis galutinėje šviesoje. Durys uždaromos ne todėl, kad Dievas nenori žmogaus išgelbėti, o todėl, kad baigiasi žmogui skirtas pasirengimo laikas. Tai mums turi priminti, kad Dievo malonės kvietimo negalima neribotai atidėlioti.
Karštligiški neapdairiųjų mergaičių bandymai pasirūpinti alyva buvo bevaisiai. Jos nedalyvavo vestuvių procesijoje, todėl sugrįžusios rado duris uždarytas. Jos ėmė prašytis: „Viešpatie, viešpatie, atidaryk, čia mes!“ Mergaitės kreipiasi į jaunikį pagarbiai, netgi pakartodamos žodį „viešpatie“. Jos tikisi būti priimtos.
Jaunikio atsakymas “aš jūsų nepažįstu“ yra patys skaudžiausi palyginimo žodžiai, nes jie reiškia galutinį žmogaus atskyrimą nuo Kristaus. Jie nėra paprastas pasakymas: „Aš nežinau, kas jūs tokios“. Tai gilesnis atskyrimo vaizdas: „Jūs laukėte manęs, bet negyvenote tikėjimo ryšiu su manimi.“ Durys primena, kad Dievo malonės laikas yra ribotas. Kol gyvename, mums skirtas Evangelijos kvietimas atsiversti ir atsiliepti į Jo malonę. Čia ir vėl labai tinka apaštalo Pauliaus žodžiai: “Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2)
Palyginimo kulminacija yra įžengimas vestuvių puotą. Tai akimirka, kai išmintingų mergaičių laukimo laikas baigėsi, krikščionio viltis išsipildė. Tikintieji susitiko su Viešpačiu, kurio jie laukė ir kuriuo pasitikėjo. Apreiškimo knygoje ši viltis dar ryškiau išreiškiama žodžiais: „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime jam garbę! Nes prisiartino Avinėlio vestuvės, ir jo nuotaka pasirengusi“ (Apr 19, 7).
Kristaus sugrįžimas tikintiesiems yra ne tik išganymo istorijos pabaiga, bet ir naujos tikrovės pradžia – susitikimas su Viešpačiu, kurio jie laukė ir kuriuo pasitikėjo. Mes laukiame ne nežinomybės, bet Viešpaties ir Gelbėtojo – tos dienos, kai tikėjimą pakeis regėjimas, viltį – išsipildymas, o laukimą – amžina bendrystė su Dievu. Todėl gyvenkime tikėjimo gyvenimą, kad amžinybėje galėtume džiaugtis jo artumu. Tegu mūsų širdys būna pilnos tikėjimo ir meilės alyvos. Likime ištikimi Dievui iki pabaigos, kad atėjus Kristui, įžengtume į amžinybės vestuvių šventę tarp jo ir nuotakos Bažnyčios. Ten mūsų laukia nebe laikinas džiaugsmas, bet amžina bendrystė su Viešpačiu. Amen.
