Antras sekmadienis prieš Adventą (9 sekmadienis po Trejybės)
Palyginimu apie talentus Jėzus praneša, kad Dievo mums patikėtos malonės dovanos neturi būti slepiamos, o panaudojamos Dievo garbei ir meilės darbams. Juo jis kviečia praktikuoti tikėjimą, primindamas kad tikras tikėjimas natūraliai neša vaisius. Šia evangelija Jėzus taip pat primena, kad Dievo dovanos – jo talentai, turi amžinąją vertę.
Palyginime šeimininkas yra Kristus. Jis iškeliauja į tolimą šalį ir patiki tarnams savo turtą. Jis pažadėjo sugrįžti laiko pabaigoje. Tai laikotarpis nuo Kristaus įžengimo į dangų iki jo antrojo atėjimo. Bažnyčia gyvena laukimo laike, tačiau Jėzus sako, kad tai neturi būti pasyvus laukimas. Jis turi atsiskleisti tikėjimo gyvenimu ir pasirengimu susitikti su Viešpačiu.
Talentai – tai Dievo malonės dovanos. Jie yra tai, ką Dievas patiki žmogui ir už ką žmogus yra atsakingas. Apaštalas Paulius tarp malonės dovanų pamini tarnavimą, mokymą, paraginimą, dalijimąsi, vadovavimą, gailestingumo darbus. „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia“, – rašo jis laiške Korintiečiams (1 Kor 12, 4). Apaštalas kalba apie skirtingus pašaukimus ir tarnystes pasaulyje ir Bažnyčioje, tačiau primena, kad šios dovanos be meilės nieko vertos. „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai“ (1 Kor 13, 1). Meilė yra svarbiausia.
Talentai būna skirtingi. Kiekvienam žmogui Dievas suteikia skirtingas malonės dovanas, gebėjimus ir pašaukimus. Skirtingas jų skaičius rodo apie įvairias dovanas, tačiau tai kartu primena ir apie atsakomybę. „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta“ – sako Jėzus Luko evangelijoje (Lk 12, 48). Tačiau skirtingos dovanos nereiškia skirtingos žmogaus vertės. Visi žmonės yra vienodi Dievo akyse.
Pirmieji du tarnai padvigubino jiems patikėtus talentus. Dievo malonės dovanos turi nešti vaisių. Tikėjimas ir meilė turi atsiskleisti darbais, Šv. Dvasios dovanos stiprinti Bažnyčią. Talentų dauginimas reiškia ne materialų praturtėjimą ar asmeninę sėkmę, o dvasinį augimą – Dievo dovanų pavertimą vaisiais, per kuriuos tikintysis tampa palaiminimu kitiems žmonėms, kai per jo tarnystę kiti patiria Dievo artumą.
Sugrįžęs šeimininkas vienodai pagiria tą, kuris uždirbo penkis talentus, ir tą, kuris uždirbo du. Svarbu ne tai, ką žmogus pasiekė kitų akyse, o kaip ištikimai jis panaudojo iš Dievo gautą talentą. Dievo karalystėje ištikimybė mažuose dalykuose turi didelę vertę. „Tu buvai ištikimas mažuose dalykuose, todėl aš tau patikėsiu didesnius.“ Kasdieniai mūsų geri darbai, pagalba artimui yra svarbūs Dievo akyse.
Trečiasis tarnas simbolizuoja žmogų, kuris neleidžia Dievo malonei veikti gyvenime. Jis nepaaiškina, kodėl neįveiklino talento, o tik teisinasi, atsakomybę perkeldamas šeimininkui. „Aš žinojau, kad tu žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Va, imk, kas tavo.“
Tai viena giliausių šio palyginimo vietų. Jėzus parodo, kad problema slypi ne vien tarno neveiklume, bet jo širdies nusistatyme šeimininko atžvilgiu. Jo santykis su šeimininku yra neteisingas. Jis nepasitiki šeimininku, nepripažįsta jo gerumo ir į jam patikėtą dovaną žiūri kaip į grėsmę, o ne kaip į jo pasitikėjimo ženklą. Užuot pažvelgęs į savo širdį ir pripažinęs kaltę, užuot pasakęs: „Buvau tingus, bijojau, nepasitikėjau tavimi, neįvykdžiau, ką man patikėjai“, jis šeimininkui sako: „Tu esi žmogus kietas.“
Čia atsiskleidžia gili dvasinė problema. Ir mes galime kaltinti Dievą dėl savo gyvenimo sunkumų, manyti, kad jis iš mūsų per daug reikalauja. Mes Dievą galime laikyti savo bėdų kaltininku, o ne tuo, kuriuo gali pasitikėti net sunkumuose. Tai neteisingas požiūris į Dievą. Jėzus apie jį liudija kaip apie mylintį Tėvą, o ne griežtą valdovą. „Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?!“ – klausia jis. Jeigu toks tėvas ir pasitaiko, tai Dievas yra tikrai mylintis dangiškasis Tėvas, kuris savo vaikams duoda gerų dovanų ir linki tik gėrio.
Tokiu būdu trečiasis tarnas iškreipė Dievo paveikslą. Jis šeimininką matė kaip griežtą, negailestingą ir daug reikalaujantį, ir jį net kaltino. Tai rodo jo tikėjimo stoką. Žmogus, kuris sąmoningai tiki Dievu, meldžiasi ir stengiasi gyventi tikėjimo gyvenimą, Dievo niekada nekaltins. Jis gali maldoje paklausti jo dėl patiriamų sunkumų, tačiau visada pasitikės jo gerąja valia. Kaltindamas šeimininką trečiasis tarnas parodė, kad jo širdyje buvo iškreiptas santykis su Dievu. Tik atsisakęs tokio požiūrio, išpažinęs savo nuodėmes, pripažinęs savo kaltę prieš Dievą, toks žmogus gali keistis.
„Atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.“ Iš pirmo žvilgsnio šie Jėzaus žodžiai gali skambėti neteisingai, net žiauriai. Atrodo, kad iš vargšo, mažai turinčio tarno atimama paskutinė jo turima dovana ir atiduodama tam, kuris jau turi daug. Tačiau Jėzus čia kalba ne apie materialų turtą ar socialinį teisingumą, bet apie žmogaus santykį su Dievo dovanomis. Nes tokia yra dvasinė tikrovė. Žmogus, kuris sąmoningai nepriima ir nenaudoja Dievo malonės dovanų, galiausiai praranda net tai, ką turėjo. Todėl tas, kuris talentą panaudoja, visada taps dvasiškai turtingesnis, o tas kuris nepanaudoja, neteks ir to talento, kurį turi. Palyginime šeimininkas atėmė talentą iš to, kuris jo patikėtą turtą sąmoningai užkasė į žemę.
Palyginimu Jėzus pasako, kad žmogus nėra savo gyvenimo ir dvasinių dovanų savininkas, o tik laikinas valdytojas. Dievas kiekvienam patiki malonę, kad toji veiktų per mus. Tikėjimas nėra ir neturi būti mūsų privatus turtas, kurį, kalbant palyginimu, reikia užkasti į žemę. Jis yra dovana, kuri turi būti priimama, puoselėjama ir perduodama vaikams ir kitiems.
„Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! … Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ Tai pati gražiausia palyginimo vieta. Pirmieji du tarnai išgirsta kvietimą ateiti į šeimininko džiaugsmą. Jėzus praneša, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia žemiškąja mirtimi. Žmogus yra sukurtas Dievui, todėl tikroji jo laimė yra amžinas gyvenimas Viešpaties meilėje. Šeimininko džiaugsmas reiškia, kad kiekvienas ištikimasis tarnas tampa amžinojo džiaugsmo dalininku. Tad gyvenkime tikėjimu, viltimi ir meile, kad, kai turėsime atsiskaityti už mums patikėtas malonės dovanas, ir mes išgirstume Viešpaties kvietimą: „Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ Amen.
