Šiandien švenčiame Sekmines – Krikščionių Bažnyčios gimimo dieną. Sekminių dieną, beveik prieš 2000 metų Kristus apaštalams regimu pavidalu atsiuntė Šventąją Dvasią ir tie prabilę įvairiomis kalbomis ėmė skelbti Jėzų visų tautų žmonėms. Tą Sekminių dieną apaštalai pakrikštijo daugiau nei 3,000 žmonių, kurie sudarė pirmąją Kristaus bažnyčią žemėje. Šiandien mes paminime ne tik šį įvykį, bet ir apmąstome Šventosios Dvasios darbą mumyse, tai yra šiandieninėje bažnyčioje.

Žodis Sekminės reiškia „septynias savaites“ arba 50 dienų. Mes krikščionys ją švenčiame, nes tą dieną Jėzus Jeruzalėje Šventaja Dvasia apšvietė tikinčiųjų žmonių širdis ir įkūrė bažnyčią, tačiau tą šventę Dievas per Moze įsteigė dar prieš Kristaus gimimą. Sekminių dieną Jeruzalėje buvo susirinkę daugybė izraelitų „iš visų tautų po dangumi,“ nes Mozės įstatymas nurodė Izraelitams tą dieną susirinkti „Viešpaties akivaizdoje.“ Senajame Testamente tai buvo pirmojo derliaus nuėmimo šventė, švenčiama praėjus septynioms savaitėms nuo to laiko, kai „pjautuvas pirmą kartą palietė nepjautus javus.“ Kiekvienas vyras turėjo atvykti į Jeruzalę paaukoti auką šventovėje už Dievo suteiktą palaiminimą.

Jeruzalėje taip pat buvo ir Jėzaus mokiniai, apaštalai. Evangelistas Lukas rašo, kad prieš įžengdamas į dangų Jėzus liepė jiems neišvykti iš Jeruzalės, kol jiems nebus atsiųsta Šventoji Dvasia. „Jonas jus krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia.“ Nužengus Dvasiai jie skelbs Jėzų visoms tautoms. „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ... ir ligi žemės pakraščių.“ Apaštalai liko mieste laukdami Jėzaus pažado išsipildymo. Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai laukdami Šventosios Dvasios atsiuntimo.

Šventoji Dvasia yra Dievas, trečiasis Šventosios Trejybės asmuo, kurį mes garbiname kartu su Tėvu ir Sūnumi. Ji dalyvavo kuriant pasaulį. Kai Tėvas per Žodį, tai yra Kristų, kūrė pasaulį, ir kai „žemė buvo padrika ir dyka“, „Dvasia iš Dievo dvelkė virš vandenų.“ Šventąją Dvasią Dievas suteikė pranašams, nes jie kalbėjo ne iš savęs, o kaip dvasia jiems liepė prabilti. Pastarieji įspėjo tautą dėl nuodėmės ir artėjančią Dievo bausmę, jei tauta neišsižadės nuodėmingų kelių. Jėzus sako, kad Šventoji Dvasia primena žmogui nuodėmę ir ragina jo širdį atgailai. Dėl įgimtos nuodėmės žmogus nepažįsta Kristaus, nei jame esančios Dievo malonės, tačiau Dievo Žodį apsilankius Šventajai Dvasiai jis ima atgailauti už nuodėmes ir regi Dievo malonę ir išganymą Kristuje.

Šventąją Dvasią Jėzus vadina Globėju, nes ji globoja mūsų tikėjimą ir įveda į visą tiesą. Jėzus sako: „[Šventoji Dvasia] išmokys jus visko ir primins jums viską, ką esu pasakęs.“ „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.“

Taigi apaštalai, kartu su „daugeliu žydų ir visų tautų po dangumi,“ pasiliko Jeruzalėje. Jie laukė Šventosios Dvasios dovanos.

Evangelistas Lukas rašo, kad Sekminių šventės rytą pasigirdo ūžesys, lyg pūstų smarkus vėjas ir jis pripildė namą, kur buvo apaštalai. „Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.“ Jie ėmė šlovinti jo vardą tautoms. „... kalbėsite nebe jūs, o Šventoji Dvasia,“ – jiems pažadėjo Jėzus.

Lukas toliau liudija, kad „pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant.“ „Visi be galo stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: „ką tai reiškia.“

Į tą klausimą atsakė Petras. Savo pamoksle susirinkusiai miniai jis paskelbė Jėzaus prisikėlimą. „Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais.., jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami jį prie kryžiaus. Dievas jį prikėlė ... ir mes esame to liudytojai. Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir dabar ją išliejo... Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote.“

Apaštalas Paulius sako: „Nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.“ Dvasios įkvėptas Petras savo pamoksle Jėzų pavadina „Viešpačiu ir Mesiju.“

Šventoji Dvasia visuomet lankosi ten, kur yra skelbiamas Jėzaus vardas ir pasodina širdyse tikėjimo daigelį. Sekminių dieną ji aplankė ne tik apaštalaus, bet Petro skelbiamo pamokslo metu ji lankė klausytojų širdis. Lukas rašo: „Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį.“ Jie ėmė klausinėti Petrą ir kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“

Petras juos paragino priimti krikštą, nes šiame sakramente mes esame atgimdomi per vandenį ir Šventąją Dvasią. Jame Jėzus nuplauna visas mūsų nuodėmes ir įrašo mūsų vardus į dangaus knygas. Jame ir mes asmeniškai kiekvienas gavome Šventąją Dvasią, kuri atnaujino mūsų širdis ir skatina gyventi krikščioniškai bei daryti gerus darbus. „Petras jiems atsakė: ‚Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų jums atleistos nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.“

Tą dieną pasikrikštijo apie 3000 žmonių. Jie ir buvo pirmoji Kristaus bažnyčia žemėje - pirmasis krikščioniškų Sekminių derlius. Ši bažnyčia „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų.“ Ji kol kas meldėsi šventovėje ir namuose, o kiekvieną pirmąją savaitės dieną, tai yra sekmadienį, ji šventė mažąsias Velykas - Kristaus prisikėlimą. Evangelistas Lukas ir apaštalas Paulius sako, kad tą dieną jie „lauždavo duoną“ – tai yra šventė Eucharistiją – Altoriaus Sakramentą, kuriame savo kūnu ir krauju mus aplanko Kristus ir dosniai laimina malone.

Kristus Jėzus yra šios bažnyčios kertinis akmuo. Jos pamatas yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Kristų, o jos sienos esame mes – gyvieji akmenys. „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi,“ – rašo apaštalas Paulius Efeziečiams, „bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.“

Toji pirmoji bažnyčia garbino Dievą per Jėzų Kristų ir buvo visos liaudies mylimi. „Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą.“ Po kelių dienų “tikinčiųjų padaugės iki penkių tūkstančių.” Pradėta persekioti ji paliks Jeruzalę, pasitrauks į Siriją, o iš ten apaštalo Pauliaus ir kitų apaštalų misijų kelionių metu ji išplis po visą pasaulį. “Visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą,” – parašys Paulius romiečiams.

Ir mes šlovinkime Šventąją Dvasią, kurios esame gavę. Melskime, kad ji ir toliau per Žodį ir Sakramentą puoselėtų ir saugotų mūsų širdyse tikrą tikėjimą Dievu, ir kad šis tikėjimas pasireikštų šventesniu gyvenimu ir gerais darbais. Tai įvyks, jei statysime savo gyvenimus ne ant smėlio, o ant kertinio akmens ir tvirto Dievo žodžio pamato. „Esu tikras,“ – rašo apaštalas Paulius filipiečiams, - „kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos.“ Amen.