Sulaukėme dar vienos Pjūties padėkos šventės, kurioje susirinkome į bažnyčią padėkoti Viešpačiui už šiuometinį derlių. Pjūtis jau pabaigta, derlius surinktas į daržines. Psalmisto Dovydo žodžiais, ir šiemet Viešpats dosniai atvėrė savo ranką ir pasotino visa kas gyva iš malonės.

Tarp sėjos ir pjūties žmones kamuoja daugelis rūpesčių. Sėjėjas nori, kad vasara turėtų užtektinai lietaus, kad žemės neaplankytų sausra. Tačiau kartu jis nori, kad būtų užtektinai saulėtų dienų, kad neužeitų smarkios liūtys. Sėjėjas nori, kad derlius užderėtų gausiai. Pjūties padėka ženklina šių rūpesčių pabaigą. Ji primena, kad visa šiame gyvenime priklauso nuo Dievo malonės. Kaip nė vienas savo rūpesčiu negalime “bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą”, taip ir pjūtis priklauso nuo Dievo apvaizdos. Ji ragina pasitikėti Dievo malone, nes 145 psalmė sako: “Viešpats artimas kiekvienam, kas jo šaukiasi, visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta.”

Apie tokią Dievo apvaizdą kalba apaštalas Paulius Korintiečiams. Nors jis gausiai darbavosi Viešpaties sėjoje, jis pabrėžia, kad tai ką nuveikė jis ir kiti apaštalai bei evangelistai, “nieko nereiškia”, jeigu Dievas sėklos nebūtų auginęs. “Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas ­ Dievas.” Nors čia jis kalba apie Dievo žodžio skelbimą ir žmonių atsivertimą bei įtikėjimą į Jėzų Kristų, šie žodžiai tinka mūsų žemiškiems palaiminimams. Apaštalas tik paragina sėti Dievo žodį ir žemišką sėklą dosniai, nes “kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.”

Šventės pavadinimas skelbia, kad tikintieji šiandien į bažnyčią ateina dėkoti. Dievui dėkoti mes turime kiekvieną sekmadienį bažnyčioje, tačiau šiandien mes dėkojame jam už visas materialias gėrybes, nes platesne prasme pjūtis apimą ne tik žemės derlių, bet visas dovanas, kuriomis Dievas mus apdovanojo šiais metais.

Maloningą Dievo apvaizdą mūsų gyvenimuose liudija psalmistas Dovydas. “Visų akys žvelgia į tave su viltimi, ir tu duodi jiems peno, kai reikia. Tu atveri savo ranką ir patenkini kiekvienos gyvos būtybės troškimą.” Dievas aprūpina, ir jis aprūpina ne tik tobuliausią savo kūrinį - žmogų, kurį jis sukūrė pagal savo veidą, bet kiekvieną gyvą būtybę. Tiems, kurie pamiršta Dievo apvaizdą ir kiekvieną dieną yra susirūpinę, manydami, kad viskas priklauso vien nuo jų darbo ir pastangų, Jėzus Kristus sako: “Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina.” “Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?” Dievo apvaizdoje yra net mažiausi dalykai gamtoje ir mūsų gyvenime. “Jūsų net visi galvos plaukai suskaityti,” – sako Gelbėtojas Jėzus Kristus.

“Visi Viešpaties keliai teisūs, ir jis maloningas visais savo darbais. Viešpats artimas kiekvienam, kas jo šaukiasi, visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta.”

Ne visi Dievui dėkoja, ne visi jo šaukiasi. Dalis žmonių gyvena patys sau, atmetę Viešpatį. Jie yra taip surakinti savo nuodėmėse, kad net prarado supratimą, kas jie yra Dievo atžvilgiu. Dievas yra nuo jų toli. Tačiau tikintieji nuoširdžiai meldžiasi Viešpačiui, jam dėkoja džiaugsmo valandą, šaukiasi jo suspaudimo laike.

Tikintis žmogus žino esąs nuodėmingas, reikalingas Viešpaties malonės. Toks buvo ir karalius Dovydas, kuris Šventosios Dvasios įkvėptas užrašė šią maldą - psalmę. Jis sąmoningai padarė nuodėmę, dėl kurios žuvo jo kariuomenės vadas. Nuodėmę Dovydas išpažino ne iš karto. Apie savo dvasinę būseną jis pasakys: “Kol tylėjau, mano kaulai nyko nuo mano nuolatinių dejonių, nes dieną naktį mane slėgė tavo ranka, mano jėgos išseko lyg nuo vasaros karščių. Tada išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. tariau: ‘Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui’, ­ ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę.” Nuodėmių atleidimas – tai didžiausia dovana, kurią Dievas padovanoja tikintiesiems dėka Jėzaus Kristaus atperkamosios mirties.

“Jis tenkina norus tų, kurie jo pagarbiai bijo, jis girdi jų šauksmą ir juos gelbsti.” Tai vėl tikinčio žmogaus žodžiai, nes tik tikintis žmogus gali pasakyti, kad jam gyvenime žemiškų gėrybių pakanka. Sentėvis Jobas pasakė: “Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten.” Su savimi į aną pasaulį žmogus nieko nepasiims, išskyrus savo neišpažintas nuodėmes ir gerus darbus, kurie, Jėzaus žodžiais, yra turtas danguje. Tai nereiškia, kad tikintis žmogus privalo gyventi skurde. Jam taip pat reikalingas būstas po dangumi, nuvažiuoti į darbą transporto priemonė. Kasdieninė duona, kurios meldžiame „Tėve mūsų“ maldoje, apima visa, kas reikalinga kūno gyvybei išlaikyti. Tačiau tikintis žmogus, nors jei jis ir turės su pertekliumi, savo pasitikėjimo nesudės į Mamoną, žemiškas gėrybes, bet tik į Dievą, nes jis žino, kad čia patenka laikinai ir turės duoti apyskaitą už gyvenimą.

Tuo tarpu nuodėmingo žmogaus norai ir troškimai yra neriboti. Nors ir kaip daug jis turėtų, jam atrodys vis tiek mažai, jis vis tiek jausis nesaugus, nes jis gyvena ne Dievui, o pats sau. Jis niekada nepasakys pakanka. Apaštalas Paulius ragina išvengti tokių pagundų, pabrėždamas mūsų maldingumą: “Žinoma, maldingumas yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi. Juk mes nieko neatsinešėme į pasaulį ir nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti.” Mozė, kuris Dievo pagalba išvedė tautą iš Egipto per dykumą, kur trūko vandens ir duonos, labiau nei bet kas patyrė, Dievo apvaizdą. Perėjęs dykumą jis ištarė: “Kai būsi ligi soties privalgęs, šlovink Viešpatį, savo Dievą.”

Ir mes šiandien šloviname Viešpatį. Jam dėkoti mes turėtume, jei būtų net nederlingi metai, prisimindami, kad be Dievo apvaizdos nieko šiame pasaulyje nenutinka. Dovydas ragina pasitikėti Viešpačiu ir džiaugsmo ir išbandymų valandą, primindamas, kad “visi Viešpaties keliai teisūs, ir jis maloningas visais savo darbais.” “Viešpats saugo kiekvieną, kas jį myli,” – sako psalmistas, “o nedorėlius sunaikins.” Netikintieji rūpinasi tik šiuo gyvenimu, manydami, kad su juo viskas baigiasi, tačiau išvys teisųjį Dievą amžinybėje. Ir jiems Dievas yra šiandien maloningas, nes Kristus ir už juos numirė. Jėzus sako, kad dangiškasis Tėvas yra gailestingas - jis “leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų”. Juk ir mus Dievas „išgelbėjo … ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo”, bet nedorėlių laukia pražūtis ir sunaikinimas, jei jie “neatsivers ir nebus jiems atleista.“

Todėl “teskelbia mano lūpos Viešpaties šlovę, ir visa, kas gyva, tešlovina jo vardą dabar ir per amžius!” – kartu su psalmistu Dovydu tariame mes šiandien. Mes jam dėkojame nes jis yra geras ir jo malonė amžina. Dėkojame jam už praėjusią pjūtį ir už visas jo geradarystes. Jis geras yra, nes apdovanoja mus žemiškomis gėrybėmis, tačiau labiausiai jo meilė pasireiškė mums per jo Sūnų, kuris sutiko mirti mūsų vietoje, kad jo krauju būtume atpirkti iš visų nuodėmių ir kalčių, ir iš malonės gautume amžinąjį gyvenimą. Mūsų padėka už tai tebūna mūsų maldingumas, aukos Dievo žodžio skelbimui, Viešpaties šlovinimas. “Per [Jėzų] visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių,” – skelbia laiškas Hebrajams. “Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui.” Amen.