Žmonės laukė Jėzaus ant ežero kranto. Vakar iš penkių kepaliukų duonos Jėzus jos padaugino penkiems tūkstančiams žmonių, todėl rytui išaušus jie vėl ėmė jo ieškoti. Jie norėjo jį paskelbti karaliumi. Jėzus su mokiniais pas juos atplaukė dviem valtimis. Viena jų vakare Jėzaus mokiniai išplaukė į Kafarnaumą, tačiau žmonės joje Jėzaus nematė. Ryte jie jo ieškojo ir neradę sulipo į valtis ir nuplaukė į Kafarnaumą. Suradę jį Kafarnaume jie klausė: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“

Šie žmonės nebuvo tikri Jėzaus sekėjai. Jie jo ieškojo ne todėl, kad išgirdo jo dangišką mokymą apie amžinąjį gyvenimą. Atrodo, jie pradžioje džiaugsmingai klausėsi jo mokymo, tačiau nuodėminga prigimtis juose nugalėjo. Pamatę, kad Jėzus gali teikti jiems ir materialios naudos, jie ėmė jo visur ieškoti. Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne dėl to, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos ligi soties.“ Juos jis pamaitino dangiškuoju mokymu, o po to ir dangiška duona, tačiau jie pirmenybę teikė pilvui, o ne sielai. „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“ – mokė juos Jėzus.

Čia atsiskleidžia nuodėminga žmogaus prigimtis. Po nuopuolio žmogus nustojo regėti Dievą savo akimis ir su juo kalbėti tiesiogiai. Dėl įgimtosios nuodėmės jis yra nepajėgus savo jėgomis pažinti Dievo ir į jį tikėti. Vis dėlto, nors Dievo veidas žmoguje tapo pažeistas, jis nėra išnykęs. Jis ieško Dievo. Jis pasilieka religingas, tačiau, kaip būdinga visoms pagoniškoms religijoms, Dievo kūrinį jis sudievina ir ima tikėti jo galiomis. Net šiandienėje visuomenėje, kai dalis žmonių nusigręžia nuo Dievo, jie vis tiek yra religingi. Kas yra gi yra astrologija, jei ne pagoniška religija, kuri suteikia visatos kūnams magiškų galių? Tik žvaigždžių ženklai negali duoti amžinojo gyvenimo. Tikras Dievas pažįstamas tik apreiškimu, ir jis labiausiai apsireiškė mums Dievo Sūnui priėmus žmogaus kūną. Amžinąjį gyvenimą duoda „Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas ­ Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs.“

Iš žmonių pokalbio su Jėzumi matyti, kad jie jį surado Kafarnaumo sinagogoje – Dievo namuose. Iš tikrųjų, Jėzus yra randamas tikinčiųjų bendruomenėje – bažnyčioje. Čia yra skelbiamas jo žodis – maistas sielai, kuris išlieka amžinam gyvenimui. Čia išpažįstamos nuodėmės ir Jėzus jas nuima nuo mūsų, tardamas: „Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Čia išganymui yra teikiamas Krikšto Sakramentas, nes „kas įtikės ir bus pakrikštytas, bus išgelbėtas.“ Čia Eucharistijos duonoje ir taurėje  mus aplanko Kristus, tardamas: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas palieka manyje ir aš jame.“

Tačiau tie žmonės, nors ir surado Jėzų, neįtikėjo. Jie ieškojo Jėzaus ne todėl, kad matė Mesijo ženklų, bet kad gavo duonos iki soties. Jie plušėjo ne dėl maisto išliekančio amžinam gyvenimui, o dėl žūvančio. Todėl jei vakar jie manė, kad „jis pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“, tai šiandien jie į jį kreipėsi „Rabi“, vadindami jį religijos mokytoju.

Anais laikais ypatingą svarbą turėjo antspaudas. Dokumentas su antspaudu buvo ypatingas, nes jis buvo sankcionuotas aukščiausios valdžios. Senovės muziejuose galime pamatyti metalinių antspaudų, kurie buvo uždedami ant prie dokumento pritvirtintos molio masės ir tai suteikdavo dokumentui galią. Jėzus  jiems paaiškina, kad jis yra tas, kuris gali duoti maisto, išliekančio amžinam gyvenimui, nes visą galią jis turi iš dangiškojo Tėvo. „Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas ­ Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs.“ Bet tie žmonės juo netikėjo. „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi?“ Jie jam lyg sakė: „Mums nereikia tavo mokymo. Tu geriau duok mums duonos.“ Po duonos padauginimo, viršų paėmė kūniškas, o ne dvasinis alkis, todėl dabar jie nuvertino vakarykštį duonos padauginimą. Kitaip tariant: „Tu padauginai duoną, tačiau ta duona buvo paprasta žemiška, o Mozė mūsų protėviams davė duonos iš dangaus.“ „Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus.“ „Duok ir mums tokios duonos“ – tada tave įtikėsime.

Jėzus pataisė tokias jų mintis. Jis paaiškino, kad Mozė nedavė jiems nei duonos iš dangaus, kai buvo alkani, nei vandens iš uolos, kai buvo ištroškę. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos.“ Antra, jis paaiškino, kad ta duona iš dangaus, kurios Mozė išmeldė iš Dievo, buvo simbolis tikrosios duonos, kurią dangiškasis Tėvas duoda per Jėzų. Jis yra Dievo duona. Jis nužengė iš dangaus, kad pasaulis turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. „Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.“ Tiems kietasprandžiams vis dar netikint, ir ištarus: „Duok visuomet mums tos duonos!“ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.“

Jėzus yra gyvenimo duona, kurią į mūsų tarpą atsiundė Dievas. „Tai ir bus Dievo darbas“ – tarė Jėzus žydams. „Tikėkite tą, kurį jis siuntė.“ Jis yra tikroji dangaus duona, kuri teikia amžinąjį gyvenimą. „Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas jos valgys, nemirtų.“ Jėzus praneša, kad ši duona yra ne tik jo mokymas. Jis mus bažnyčioje lanko ne tik savo malonės žodžiu, bet ir per Sakramento duoną ir taurę, nes „duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“  Nurodydamas į Sakramentą jis taria: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą.“

Šia evangelija Jėzus moko plušėti ne vien dėl žemiškos duonos. „Tėvai, kurie gavo duonos dykumoje mirė“. Žemiška duona reikalinga kūno gyvybės palaikymui, tačiau ne viena duona gyvas žmogus. Jėzus yra „duona, nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys nemirtų. Jei mana buvo skirta tik žydams dykumoje, tai Kristus – amžinojo gyvenimo duona - visoms tautoms. Jis - „duona ir teikianti gyvybę pasauliui“. Jis kviečia mus ateiti pas jį, pažadėdamas neatstumti nė vieno, primindamas, kad tokia yra „Dievo Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Amen.