29 sausio, 2012

Paskutinis sekmadienis po Trijų Karalių

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mt 17, 1-9

Viešpaties atsimainymo metu ant Taboro kalno Jėzaus dieviškoji prigimtis trumpai pasirodė virš žmogiškosios – „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“. Ši valanda atskleidė jo prigimties slėpinį ir parodė, kad Jėzus yra ne tik tikras žmogus, bet Dievas priėmęs žmogaus kūną. Mūsų išganymo prasme ji buvo nepaprastai svarbi, nes Jėzus nusileidęs nuo kalno pasuks į Jeruzalę atlikti visa reikalinga mūsų išganymui. Liturginiame kalendoriuje šiuo sekmadieniu baigiame Trijų Karalių laikotarpį ir ruošiamės įžengimui į Gavėnią.

Iki tol Jėzus savo dieviškumą rodė tik skelbdamas Dievo žodį ir apreikšdamas Dievo stebuklingus ženklus iš kurių didžiausias buvo Lozoriaus prikėlimas iš numirusių. Visais kitais požiūriais jis atrodė kaip tikras žmogus. Jo dieviškoji šlovė buvo paslėpta. Kaip pranašavo Izaijas, jis neatrodė kaip Dievas, bet kaip visi žmonės. „Jis išaugo kaip atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome“. Panašiai liudija ir apaštalas Paulius filipiečiams, sakydamas: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą.., išore tapo kaip visi žmonės“. Paprasta akimi žvelgiant nesimatė Jėzuje jo šventumo aureolės –dailininkų piešiamo šventumo apskritimo virš jo galvos. „Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius“, išskyrus nuodėmę (Hebr.2,17). Tačiau jo dievišką prigimtį pažino Viešpaties sukurtos dvasinės būtybės - angelai. Kalėdų naktį jie džiaugėsi Išganytojo gimimu ir giedojo giesmę: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Jį atpažino ir nuo Dievo atpuolę angelai - demonai. „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau?“, kartą apsėstojo balsu į Jėzų kreipėsi demonas vardu Legionas. Angelai jo dievišką prigimtį regėjo akimis, tačiau žmonės Jėzuje matė tik tikrą žmogų. Žinią, kad jis Dievo Sūnus jie galėjo priimti tik tikėjimu. Dar iki tol tai paliudijo Petras, ištaręs: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“. Ant Taboro kalno pirmą kartą Jėzus regimai parodė savo Dievišką prigimtį - „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa.“ Tai paliudijo Dievas Tėvas balsu iš debesies: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“

Šią šlovę regėjo trys apaštalai - Petras, vadinamas „uola“ ir Jokūbas bei Jonas, kuriuos Kristus dėl jų ryškaus temperamento vadino „perkūno sūnumis“. Šiuos tris Jėzus pasiimdavo su savimi esant ypatingiems jo gyvenimo įvykiams. Jie buvo kartu su juo kai Jėzus prikėlė Jayro dukrytę. Jėzus juos pasiėmė ir į Getsemanės sodą, kur jis buvo suimtas.

Atsimainymo metu šalia Jėzaus jie išvydo du ryškiausius Senojo Testamento patriarchus. Pirmasis buvo Mozė. Per jį Dievas davė žmogui Įstatymą – dešimtį įsakymų. Dievo įsakymai parodo žmogaus būseną prieš Dievą. Žmogus yra nusidėjėlis, nes nuolatos peržengia jo įstatymą, todėl vertas amžinojo pasmerkimo. Įstatymas parodo, kad žmogui reikalingas Išganytojas, kuris atpirktų visas jo nuodėmes. Antrasis – Elijas, ryškiausias iš visų pranašų. Jis išpranašavo Dievo malonę Kristuje. Dar iki Viešpaties gimimo jis paskelbė Mesijo pasižeminimą ir mūsų išganymą per jo mirtį. Šie du tėvai buvo ryškiausi Dievo valios atskleidėjai iki Išganytojo gimimo ir juos Jėzus turėdavo mintyje, sakydamas „įstatymas ir pranašai.“ Šie du vyrai jau buvo seniai mirę, tačiau Dievas yra „ne mirusiųjų Dievas, o gyvųjų“. Ant Taboro kalno Jėzus pralaužė šio pasaulio ribas ir pasikvietė juos pas save, kad jiems paskelbti įstatymo ir pranašysčių išsipildymą likusiame jo gyvenimo kelyje.

Apaštalams jo dieviškosios prigimties suspindėjimas buvo amžinybės paragavimas. Išvydęs šį nepaprastą slėpinį ir du iš amžinybės pakviestus tėvus Petras ištarė: „Gera čia būti“. Jis norėjo, kad ši trumpa palaimos minutė tęstųsi žemėje amžinai, todėl ištarė Jėzui: „Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Tikinčiam žmogui amžinybė nėra bauginanti, bet maloni žinia. Po mirties Dievo akivaizdoje kaip Petras tikintis ištars: „tikrai gera čia būti“.

Kaip kiekvienas svarbiausias Jėzaus gyvenimo įvykis, taip ir Jėzaus atsimainymas, įvyko ant kalno. Atrodytų, kad jo atsimainymas paženklintas vien tik Dievo šlovės atskleidimu, jo amžinosios šviesos spindėjimu. Iš tiesų Jėzus parodė savo šlovę, tačiau šis įvykis nurodė galutinio jo atėjimo į žemę tikslą. Nusileidęs nuo kalno Jėzus ištars: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų“. Todėl su Moze ir Eliju Jėzus kalbėjo ne apie savo šlovę, bet apie kelionę į kitą kalną. Šis kalnas dar nebuvo įvardintas, tačiau pasakyta, kad jis bus Jeruzalėje, nes evangelija liudija, kas Jėzus su jais kalbėjo apie „gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje“.

Tad nuo Taboro kalno prasideda Jėzaus kelionė į kitą kalną - Golgotą. Ten jis galutinai apreikš, kodėl Dievas priėmė kūną ir gimė šiame pasaulyje. Dievas atėjo į pagalbą žmogui. Būdamas šventas ant Golgotos Jėzus taps Dievo Avinėliu nešančiu pasaulio nuodėmes – jis į save priims nusidėjėliui skirtą mirtį ir pasmerkimą. Ten jis pralies savo šventą prakaitą ir kraują, iškentės kančias ir mirtį, galiausia ištars žodį „atlikta“. Ten jis atiduos Dangiškajam Tėvui savo dvasią, bus nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas. Ten per Kristaus kraują mes tapsime išteisinti nuo visų Dievo Įstatymo kaltinimų. Per Krikštą ir Altoriaus Sakramentą jis padovanos mums nuodėmių atleidimą ir baltus rūbus, skirtus dangaus vestuvių šventei tarp Kristaus ir jo nuotakos Bažnyčios. Į šią šventę ir mes, tikintieji, būsime pakviesti, ir kaip Petras pagavę amžinybės džiaugsmo ištarsime: „Viešpatie, gera čia būti“.

Ta šlovės minutė ant Taboro kalno buvo trumpa, nes tikroji šlovės valanda Kristui ateis ant kryžiaus. Tikroji Jėzaus šlovė atsiskleis ant kryžiaus. Pats Kristus ne atsimainymo, bet valandą ant kryžiaus vadina „pašlovinimo valanda“. Užtarnavęs mums išganymą mirties valandą Jėzus paliks savo pasižeminimo būseną, kurią jis priėmė kartu su žmogaus kūnu, ir vėl atgaus savo išaukštintą būseną. Šioje išaukštintoje būsenoje jis nužengs į pragarą kad pergalingai pasirodyti šėtonui bei puolusiems angelams ir Velykų rytą prisikels iš numirusių. Šioje šlovės būsenoje Jėzus ateis į žemę laiko pabaigoje, mirusiųjų prisikėlimo metu, ir tikintiesiems ištars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“

Atsimainymo metu Dievas antrą kartą apaštalams pasakė kas yra Jėzus. Kaip Krikšto metu, tai ir ant kalno balsas iš debesies tarė: „Jis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Išgirdę šiuos žodžius apaštalai parpuolė kniūbsti išsigandę. Prie jų priėjęs Jėzus tarė jiems: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis jie nieko nebematė, tik Jėzų vieną. Jėzus vėl buvo savo įprastu rūbu, jo veidas daugiau nebešvietė kaip saulė. Žinią, kad Jėzus - Dievo Sūnus, jie priims tikėjimu.

Žodžiai „regėjo Jėzų vieną“ reiškia, kad vien tik Jėzus yra mūsų išganymas. Mozė, Elijas, apaštalai Petras Jokūbas ir Jonas yra mūsų gerbiami, nes jie mums skelbė „Jėzų vieną“. Tačiau tik Kristus yra mūsų tikėjimo vadovas ir atbaigėjas, kuris „iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (Hebr.12,2). Išganymo dalykuose mes į neturime į nieką kitą žvelgti, kaip tik į Jėzų vieną, su kuriuo bažnyčioje susitinkame žodyje ir sakramente, nes „nėra niekame kitame išgelbėjimo“ ir „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“, kaip vien tik vardas Jėzus. Amen.