5 vasario, 2012

3 sekmadienis prieš Gavėnią

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mt 20, 1-16

Palyginimas apie vynuogyną atspindi krikščionių bažnyčią. Jis kalba ne apie triumfuojančią bažnyčią danguje – tą visų šventųjų išganytųjų minią Dievo akivaizdoje, bet apie kovojančią bažnyčią žemėje. Šioje bažnyčioje yra įvairių rūšių darbininkų. Vieni yra aktyvūs krikščionys arba, palyginimo žodžiais kalbant, darbuojasi joje nuo pat saulės patekėjimo. Kiti stovi be darbo, kaip tie palyginime pavaizduoti darbininkai turgaus aikštėje. Treti išsigąndę dienos kaitros pabėga į pavėsį, tai yra persekiojimų metu atpuola. Tepadeda Dievas per jo žodį ir Šventąją Dvasią išlikti tikrais Kristaus bažnyčios nariais, išbandymų valandose išlaikyti tikinčią širdį.

Palyginime šeimininkas kvietė žmones dirbti į vynuogyną visais dienos laikotarpiais, Jis išėjo į turgaus aikštę trečią, šeštą, devintą valandą. Pagaliau sutikęs dar stovinčių be darbo jis pasamdė darbininkus vienuoliktą valandą, kiekvieniems pažadėdamas vienodą dienos uždarbį – denarą. Tuo Viešpats praneša, kad jis kviečia į šventųjų bendrystę, į jo bažnyčią, žmones visais gyvenimo periodais ar istorijos laikais.

Žvelgiant istorijos požiūriu, pradžioje jis pakvietė žydus, nes žydų tauta buvo pirmoji, kuri laukė išganytojo - mesijo. Kai kuriems žydams pasirodė nepriimtinas Kristaus mokymas, skelbiantis, kad išganymas skirtas ne tik jų tautai, bet ir pagonims. Kristus po prisikėlimo pasakė: „eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“. Daliai žydų tai buvo nesuprantama. Juk jie buvo tie darbininkai, kurie tarnavo vieninteliam gyvajam Dievui nuo pat ryto, o dabar jie sulyginami su stabmeldžiais – pagonimis, kurie buvo pašaukti į jo bažnyčią žymiai vėliau. Kai pagonys ėmė tapti bažnyčios nariais, buvo tokių, kurie dėl to murmėjo, o kai kurie kiti tvirtino, kad pagonys pirma turi tapti žydais, o tik po to krikščionimis. Apaštalas Povilas evangelijos pagrindu atmetė tokius ketinimus.

Į bažnyčią Dievas kviečia ir mus įvairiuose gyvenimo laikotarpiuose. Dauguma žmonių bažnyčios nariais tampa per Krikštą. Vėliau jie buvo išmokyti krikščioniško tikėjimo tiesų katechezės metu ir po konfirmacijos jų tikėjimas augo – jie tapo aktyvūs bažnyčios nariai. Jie – tai tie kurie dirbo vynuogyne nuo ankstyvaus ryto. Bet ne visose šeimose laikomasi krikščioniškų vertybių. Dalis žmonių šiandien yra nutolę nuo krikščioniško tikėjimo. Jie yra krikščionys iš tradicijos. Tokiose šeimose užaugę vaikai, net ir išmokę Dievo įstatymo ir tikėjimo tiesų, nutolsta nuo bažnyčios, netampa aktyviais jos nariais. Tačiau Dievas ir toliau kviečia žmones į jo vynuogyną. Jis tai daro trečią, šeštą, devintą ir net vienuoliktą valandą. Viešpats kviečia būti bažnyčios nariais ne iš tradicijos, bet iš širdies. Jis tai daro net dienos pabaigoje, kai žmogus įtiki į Dievą ir padaro atgailą prieš pat mirtį. Toks yra Dievas. Jis „nenori vargingo nusidėjėlio mirties ir nelinki jam pražūties, bet nori, kad jis atsiverstų ir gyventų“.

Visi darbininkai dirbo vynuogyne drauge ir sutarė iki algos išmokėjimo meto. Tada jų tarpe iškilo nesutarimas ir murmėjimas, nes vynuogyno savininkas netikėtai pasielgė neįprastai. Algą jis nusprendė išmokėti pradedant paskutiniais. Nors su visais buvo suderėtas dienos uždarbis denaras, nuo ryto dirbę darbininkai liko nustebę, kad vieną valandą tedirbusiems šeimininkas išmokėjo po denarą. Pirmieji tikėjosi, kad vynuogyno savininkas jiems sumokės daugiau, bet ir jie tegavo kaip buvo suderėta – vieną denarą. „Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: „... paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą.“ Jie norėjo, kad šeimininkas užmokėtų pagal tai, kiek jie yra nusipelnę.

Žmogus vedamas loginių samprotavimų norėtų, kad Dievas jam atlygintų pagal jo darbus – dar čia žemėje gausiai apdovanotų geruosius ir teisingai nubaustų piktuosius. Dievas taip ir daro. Jis laimina tuos, kurie vykdo jo įsakymus ir baudžia "vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos" už jo nekenčiančių tėvų nuodėmes. Įstatyme Dievas apie save sako: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, griežtas ir keršijantis Dievas“, bet aš „pasigailiu tų, kurie mane myli ir vykdo jo įsakymus“. Dievas atlygina žmogui, tačiau jis tai daro mūsų protui nevisiškai suprantamu būdu.

Visi mes žinome piktų žmonių, tų kurie artimo atžvilgiu elgiasi neteisingai, atvirai peržengia Dievo įsakymus. Pasitaiko, kad žmonės klausia: „Kur yra Dievas? Kodėl jis to žmogaus iki šiol nenubaudė?“ Jie norėtų, kad Dievas jau dabar regimai atsilygintų kiekvienam pagal jo darbus - geru geriesiems ir kerštu piktiesiems. Tai labai drąsus iššūkis Viešpačiui. Tokiam žmogui reiktų atsakyti: „Aš nežinau, kodėl Dievas nenubaudžia to piktojo žmogaus, bet aš džiaugiuosi, kad Dievas nebaudžia manęs, nes aš jo akyse irgi esu nusidėjėlis. Be to kas tu žmogau manai esąs? Šventas? Ir tu Dievo akyse esi jo įstatymo peržengėjas, todėl džiaukis, kad Dievas tavęs vis dar pasigaili ir nebaudžia."

Iš paties Dievo žodžių, kuriais jis reziumuoja jo įsakymus, mes matome, kad jo gailestingumas tūkstantį kartų yra didesnis už jo kerštą. „Aš esu griežtas ir keršijantis Dievas ..., bet pasigailiu iki tūkstatosios kartos...“, kai žmogus atsigręžia, padaro atgailą, ir pradeda mylėti savo Viešpatį. Jo gailestingumas labiausiai pasireiškė Jėzuje Kristuje. Dievas siuntė savo Sūnų, kad jis savo mirtimi ant kryžiaus atpirktų visas žmonijos padarytas nuodėmes. Kristus tai padarė didįjį penktadienį ir Velykų rytą prisikėlė, parodydamas, kad yra gyvenimas po mirties. Šį išganymą jis tau perduoda bažnyčioje. Tai nereiškia, kad Kristus už tave numirė ir tu savaime gauni išganymą. Ne. Išgelbėjimą jis tau padovanoja bažnyčioje per jo žodį ir per Krikšto, Išpažinties, ir Altoriaus sakramentą. Mes jį gauname per šias priemones, kurios dar yra vadinamos „malonės priemonėmis“.

Tad pagrindinė palyginimo mintis yra Dievo malonė. Dievo karalystės mes nusipelnome ne per darbus. Išganymas - Dievo malonės dovana, kurią mes gavome per Jėzų Kristų. Palyginimas nukreipia žvilgsnius ne į mūsų pačių gerumą, ne į mūsų šventumą ar nuopelnus, bet į Dievo gerumą ir maloningumą. „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! ... Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!“ – klausia Dievas vieno, kuris buvo ypač nepatenkintas, nes manė, kad nusipelnė daugiau. Apaštalas Paulius sako: „Nuodėmės alga mirtis – bet Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje“.

Šiuo būdu palyginimas nukreipia mūsų mintis į amžinybę. Tas denaras, dienos užmokestis, yra amžinasis gyvenimas. Jį gaus visi Dievą įtikėję, jo žodį girdėję, priėmė jo sakramentą ir pagal Kristaus mokymą gyvenę žmonės. Jį gaus ne todėl, kad jie jo nusipelnė, bet tik iš Dievo malonės. Nes Dievo akyse jie irgi tėra nusidėjėliai, tačiau jų nuodėmės yra nuplautos krauju, jie yra aprengti baltais Kristaus šventumo rūbais, kuriais pasipuošę ateis į Kristaus ir jo bažnyčios dangaus vestuvių šventę. Po mirties tie, kurie darė gera, tai yra tikėjo į Dievą ir kurių tikėjimas pasireiškė gerais darbais, išeis gyvenimo prisikėlimui, o tie, kurie darė pikta – išsižadėjo Dievo – išeis teismo prisikėlimui. „Ir šitie nueis amžinos bausmės kentėti, bet teisieji amžinai gyventi“.

Palyginimo žodžiais, Dievas ir šiandien eina į „turgaus aikštę“ ir kviečia žmones į jo vynuogyną. Jis aukštai įvertina pirmuosius, kurie nėra išdidūs. Jis džiaugiasi aktyviais bažnyčios nariais, kurie triūsia „nešdami dienos ir kaitros naštą“. „Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių, - ištarė Kristus apaštalams. - Ir kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“. Tačiau Dievas papeikia išdidžiuosius, manančius, kad savo nuopelnais jie yra nusipelnę dangaus. Tokių krikščionių bažnyčioje, tiesa, nėra daug, tačiau tokiems Kristus ištarė: “daugel pirmų bus paskutiniai, ir daugel paskutinių pirmi.“ Amen.