Apaštalų darbų knyga liudija, kad po prisikėlimo Kristus pateikė „daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę.“ Keturiasdešimtą dieną „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos,“  ir įžengė į dangų. Šį jo dangun žengimą mes išpažįstame kiekvieną sekmadienį tikėjimo išpažinime tardami: jis „įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje.“

Įžengimu į dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimu Jėzus užbaigė darbą, kurį jam buvo pavedęs dangiškasis Tėvas.

Šis darbas prasidėjo, kai jis nužengė pas mus iš dangaus. Dievo Sūnus, esantis vienos dieviškos prigimties su Tėvu ir Šventąja Dvasia, „per kurį pasaulis atsirado“, „atėjo į šį pasaulį.“ Apie Kristaus gimimą evangelistas Jonas Liudija: “Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“, ir priduria: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimio Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė.“

Dievo Sūnus priėmė kūną per mergelę Mariją ir tapo žmogumi. Jam buvo duotas vardas Jėzus, nes angelo žodžiais Juozapui, „jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Kas ta jo tauta? Evangelistas Jonas atsako: „Visi, kurie jį priėmė.“ „Tiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais, tiems, kurie tiki jo vardą, kurie iš Dievo užgimę.“.

Dievo Sūnaus gimimas žmogumi  reiškė jo nusižeminimą. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu,“ liudija apaštalas Paulius, „bet apiplėšė pats save,  priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones.“ Nikėjiškas Tikėjimo išpažinimas aiškiai pasako, kad tam jis pasiryžo „vardan mūsų“, nes „dėl mūsų išganymo jis nužengė iš dangaus, Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi.“  Jis atėjo ne pas šventuosius, bet pas mirusius nuodėmėje, kad  juos prikeltų amžinam gyvenimui. „Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi ­ jūs juk esate išgelbėti malone.“

Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad išgelbėtų visus žmones iš nuodėmės, mirties, šėtono valdžios, ir amžinojo pasmerkimo. Dievo Sūnus tai atliko ant savęs prisiimdamas viso pasaulio, tai ir mūsų asmenines  nuodėmes, ir su jomis mirdamas ant kryžiaus. „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.“ Todėl kalbėdamas apie Dievo Sūnaus nusižeminimą, Paulius ne tik sako, kad jis priėmė „tarno pavidalą“, bet pabrėžia: „jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“

Atlikęs mūsų išganymo darbą - miręs ant kryžiaus, Kristus sugrįžo į savo išaukštinimo būseną, kurią jis turėjo prieš priimdamas žmogaus kūną. Todėl Jėzus kryžių vadina ne gėda o jo pašlovinimu. „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus,“ tarė jis, - „kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Prieš lemtingą valandą jis meldė: „Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui.“ Miręs ant kryžiaus išaukštinote būsenoje jis buvo paguldytas į kapą, nužengė į pragarą, parodydamas savo pergalę prieš šėtoną ir prisikėlė.

Atlikęs išganymo darbą Jėzus dar keturiasdešimt dienų išaukštintoje būsenoje buvo žemėje. Lukas rašo: „po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę.“ Keturiasdešimtą dieną jis vėl aplankė apaštalus. Toji buvo jo dangun žengimo diena, kurioje jis turėjo grįžti pas Tėvą. Prieš atsiskirdamas nuo jų jis jiems pasakė, kad neužilgo iš jų jis įsteigs savo Bažnyčią žemėje, tardamas: „Po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia”, “ir jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių.” Tai įvyks Jeruzalėje per Sekminių šventę, todėl jis paliepė: „Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių.“ Tą dieną jis davė apaštalams ir Didįjį savo paliepimą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“

„Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.“ Taip trumpai jo dangun žengimą apibūdina evangelistas Markus. Lukas rašo plačiau: „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę.“

Kristaus dangun žengimas tiesiogiai susietas su Bažnyčios misija skelbti evangeliją ir krikštyti žmones, iki jam sugrįžtant pasaulio pabaigoje. „Jūs esate šių dalykų liudytojai,“ sako Kristus, tai yra liudytojai to darbo, kurį atliko Dievo Sūnus. Jis nori, kad ši žinia jo vardu būtų skelbiama „visoms tautoms, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą.“ Jis nori, kad mes šia žinią perduotume savo vaikams, savo draugams, kad mes ja dalintumės tarpusavyje. Bažnyčia Kristaus užtarnautą malonę teikia per jo žodį ir Krikšto bei Altoriaus Sakramentus.

Ką reiškia Kristus įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje? Jo dangun žengimo nereikėtų suprasti kaip tiesioginį įžengimą į kokią visatos koordinatę, iš kurios, lyg kokios vadavietės, jis su Tėvu ir Šventąja Dvasia, valdytų pasaulį ir mūsų gyvenimus. Dievo Tėvo dešinė reiškia ne vietą dangaus koordinatėje, bet dieviškąją valdžią ir galią. „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje,“ – taria Jėzus. Jo įžengimas į dangų reiškia, kad jis su mumis yra visuomet, nes jis pats pasakė: „aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“

Apaštalas Paulius Efeziečiams sako: „Dievas Tėvas prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame, ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visur pripildo.“

Dangun įžengęs Jėzus su mumis yra ne tik dieviška prigimtimi, bet ir perkeista, nemirtinga žmogiška, kurioje jis amžinybėje rankose ir kojose neša mūsų atpirkimo žymes, kad parodytų, kaip brangiai mes buvo atpirkti, ir atskleistų nuodėmės baisumą, kurios kaltę jis atpirko. Jis, Dievas ir žmogus, yra šalia mūsų krikšto valandą. Jo vardu skelbiamas nuodėmių atleidimas. Jis yra ten, kur du ar trys susirenka jo vardu. Jis su mumis yra Altoriaus sakramente, ir ne simboliškai, o tikroviškai savo kūnu ir krauju. Tokiu būdu mus aplankydamas jis nuima mūsų nuodėmes ir padovanoja savo teisumą ir šventumą.

Ir jis pažadėjo sugrįžti laiko pabaigoje. „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?“ – į apaštalus kreipėsi du vyrai baltais drabužiais (angelai), sakydami: „Tas Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.”

Mes nežinome, ar mes išvysime Žmogaus Sūnų dar būdami gyvi, ar užmigę, nes nežinome savo dienos ar valandos, tačiau mes žinome, kad jei tikime Kristaus vardą, būsime išgelbėti. „Visiems, kurie jį priėmė jis davė galią tapti Dievo vaikais, - tiems, kurie tiki jo vardą,“ „o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus,“ liudija evangelistas Jonas. Apaštalas Paulius taria: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas ­ į išganymą. Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“ Amen.