Šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir jo mokiniai eidami skabė varpas ir, ištrynę tarp delnų jas valgė. Tai pamatę fariziejai jam priekaištavo: „Žiūrėk, tavo mokiniai daro, kas per šabą draudžiama.“

Iš tiesų, švęsti šabo dieną mums nurodė pats Dievas. Šią dieną jis skyrė vardan mūsų, ją jis palaimino ir pašventino. Septintosios dienos laikas yra šventas laikas, todėl Dievas mums sako: „Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; nedirbk jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, ... nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų ir žemę, jūrą ir visa kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi.“ Pradžios knyga skelbia: „Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą“.

Ar mes švenčiame septintąją dieną? Ar dirbame joje darbus? Dievo įsakymų yra dešimt, ir jei peržengiame bet kurį iš jų, padarome nuodėmę. Jei mes nešvenčiame šventos dienos, Dievo akyse mes nusidedame lygiai taip pat, kai keikiamės Dievo vardu, kai vagiame, kai melagingai liudijame prieš savo artimą. Prisiminkime, kad prasidėjus septintai dienai mes įžengiame į šventą laiką ir jei peržengdavome trečiąjį Dievo įsakymą, stenkimės daugiau nebenusidėti.

Jeigu Jėzaus mokiniai būtų skabę javus paprastą dieną, fariziejai nebūtų priekaištavę, ir netgi jei jie būtų jas skabę ne iš savo lauko. Pakartotino Įstatymo knyga skelbė: „Kai įeini į savo kaimyno nepjautų javų lauką, gali ranka skintis varpų, bet pjautuvu savo kaimyno javo nesipjauk.“ Šią išlygą Dievas padarė gailestingumo tikslu. Kunigų knygoje Dievas sako: „Kai pjaunate savo krašto derlių, nepjaukite iki pat savo lauko pakraščių nei rinkite likusias derliaus varpas. Savo vynuogyno plikai nenuskinkite ir savo vynuogyne nukritusių vynuogių nerankiokite, palikite jas vargšui ir ateiviui; aš esu Viešpats, jūsų Dievas.“

Bet Jėzaus mokiniai skabė javus šabo dieną, kai buvo draudžiamas bet koks darbas. Jėzus tikrai sutiko, kad trečias Dievo įsakymas yra šventas ir liepia jį mums vykdyti. „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.“ Jis pakartoja, kad šabo dienos laikas yra šventas.

Dievo įsakymas nurodė šabo dieną nedirbti jokio darbo, tačiau fariziejai pirmiausia stengėsi apibrėžti, kas yra „darbas“. Jėzaus laikais šabo įstatymas buvo iki smulkmenų detalizuotas ir susidėjo iš 39 atskirų taisyklių. Jėzaus mokiniai pažeidė iš karto keturias, draudžiančias „pjauti, vėtyti, malti, gaminti maistą. Varpų skynimą fariziejai prilygino pjovimui, jų trynimą tarp delnų paskelbė tolygų vėtymui ir malimui, o kadangi mokiniai grūdus valgė, fariziejai juos kaltino maisto gaminimu. Jų akyse mokiniai padarė didžiulę nuodėmę, todėl Jėzui priekaištavo: „Žiūrėk, jie daro per šabą tai, kas draudžiama.“

„Nejaugi neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai buvo alkanas ir jo palydovai?“ – paklausė jų Jėzus.  „Kaip jis įėjo į Dievo namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydai, nors niekam jos nevalia valgyti, tik kunigams.“

Iš tiesų, Dovydas, bėgdamas nuo karaliaus Sauliaus ir gelbėdamas savo gyvybę, aplankė vyriausiąjį kunigą Noboje. Kunigas pasakė, kad neturi kuo juos pavalgydinti. „Paprastos duonos neturiu po ranka, tik pašventintos.“  Toji buvo padedama kiekvieną šabo rytą ant paauksuoto stalo, stovinčio prieš įžangą į visų švenčiausiąją. Gelbėdamas savo gyvybę Dovydas valgė padėtinės duonos ir Jėzus pasakė, kad Dievas to neįskaitė nuodėme, nes „šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui.“

„Šabas padarytas žmogui!“ Dievas šią dieną pašventino, kad mes galėtume pailsėti nuo savaitės darbų. Savo poilsiu septintąją dieną Dievas pats mums paliko pavyzdį. Bet jei šabo dieną nedirbame, ar jau savaime esame krikščionys, gyvename krikščionišką gyvenimą? Ne! Į klausimą, ką reiškia švęsti šventą dieną, mūsų katekizmas atsako: „Mes turime Dievo bijotis ir jį mylėti, kad nepaniekintume pamokslo ir Jo žodžio, bet jį laikytume šventu, noriai klausytume ir mokytumės.“

Šventa diena turi būti skirta Dievui, jo garbei. Joje mes turime ateiti į bažnyčią pasiklausyti jo žodžio ir jo paaiškinimo pamoksle, pasimelsti, priimti Sakramentą. „Šabas yra padarytas žmogui“, kad tą dieną jo žodžiu mes atgaivintume savo sielas, išpažintume nuodėmes, pasimelstume, susitiktume su Jėzumi Altoriaus Sakramente.

„Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: „Aš noriu gailestingumo, ne aukos,“ atsakė Jėzus jį kaltinusiems fariziejams. Šabas neatlaisvina mūsų nuo gailestingumo darbų. Jei šabo dieną susiduriame su gailestingumo poreikiu, neturėtume užkietinti savo širdžių. Nes Jėzus sako: „Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas ­ mane aprengėte, ligonis ­ mane aplankėte... sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“

„Valia per šabą gydyti ar ne?“ – kartą paklausė Jėzus fariziejų. Jie, žinoma, turėjo atsakyti „nevalia“, nes jų taisyklės to neleido daryti, tačiau susidūrę su gailestingumo klausimu jie sugėdinti tylėjo. Tada Jėzus išgydė vandenlige sergantį žmogų, o fariziejams atsakė: „Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną?!“ Jie nesugebėjo į tai atsakyti.

„Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats“ – pasakė fariziejams Jėzus. Šabo diena yra Žmogaus Sūnaus diena. Per Kristų buvo sukurtas pasaulis. Jis įsteigė šabo dieną dar iki tol, kol Dangiškasis Tėvas Mozei davė Dešimt Dievo įsakymų, kol šabo šventimą jis nurodė savo įsakymu. Kadangi Jėzus - šabo Viešpats, Krikščionių Bažnyčia šią dieną iš šeštadienio perkėlė į sekmadienį, nes tą dieną Jėzus prisikėlė iš mirties. Po Jėzaus prisikėlimo toji diena yra vadinama Viešpaties diena. „Viešpaties dieną aplankė mane Dvasia“, Apreiškimo knygoje liudija Šv. Jonas (Apr.1,10). Dievo Sūnus šią dieną visuomet iš dangaus žvelgia į mus, ar mes ją švenčiame, ar minime jo prisikėlimą, ir priimame jo malonę šventame Dievo žodyje ir Sakramente. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.“ Amen.