Turėti talentą, reiškia turėti tam tikrus gebėjimus, kuriuos panaudojęs žmogus pasiekia geresnių rezultatų, nei tiek pat darbo įdėję kiti. Net ir nuo Dievo nutolęs pasaulis sutinka, kad talentas yra dovana, tačiau nesugeba paaiškinti jos kilmės. Visi taip pat sutinka, talentas be darbo neatneš naudos.

Šiandieninė evangelija giliau paaiškina, kas yra talentas. Tai Dievo dovana, o tiksliau tai paskola, kurią mes gauname iš Dievo ateidami į šį pasaulį. Ją visi privalėsime grąžinti laiko pabaigoje, kuomet savo akimis išvysime Kristų.

Viešpats talentą sieja su Dievo karalyste ir amžinybe. Girdėjome, kaip iškeliaudamas namų šeimininkas paliko tarnams savo turtą, kurį jis išreiškė stambiais piniginiais vienetais – talentais. Vienam davė penkis, kitam du, trečiam vieną, ir paliepė juos panaudoti kol jis sugrįš. Sugrįžimas reiškia antrąjį Kristaus atėjimą gyvųjų ir mirusiųjų teisti laiko pabaigoje.

Nevienodas talentų skaičius rodo, kad mes šios Dievo dovanos neturime tiesiogiai sieti su išganymu. Jeigu išgelbėjimas priklausytų nuo mūsų darbų, tai teisingasis Dievas visiems duotų vienodas galimybes ir teisingai pareikalautų darbų. Tačiau išganymas yra Dievo malonės dovana ir ją mums užtarnavo Gelbėtojas Jėzus Kristus. Kristus atliko visą išgelbėjimui reikalingą darbą mūsų vietoje, savo mirtimi užtarnavo mūsų nuodėmių atleidimą ir savo prisikėlimu pažadėjo kiekvienam tikinčiam prisikėlimą bei amžinąjį gyvenimą. Tai, kad išgelbėjimą Dangiškasis Tėvas padovanoja jį mylinčiam žmogui vien dėka Kristaus nuopelno liudija palyginimas apie denarus. Vynuogyne dirbusieji tik vieną valandą gavo tiek pat, kiek dirbusieji visą dieną – denarą. Net jei žmogus gyvenimo pabaigoje atsivertė ir grįžo pas Dievą, buvo pakrikštytas, išpažino nuodėmes ir priėmė altoriaus sakramentą, jam dėka Kristaus nuopelno Dievas padovanos amžinąjį gyvenimą.

Tuo tarpu talentas yra Dievo mums duota paskola, kurią mes jam grąžinsime paskutiniąją dieną. Tai ne mūsų nuosavybė – mes jos neužsidirbome, bet gavome gimdami šiame pasaulyje. Čia slypi esminis skirtumas tarp krikščioniško ir pasaulietinio talento supratimo. Teisingai sakoma, kad talentas be darbo neatneš naudos, tačiau Bažnyčia, remdamasi Kristaus žodžiais skelbia, kad talentas turi būti panaudotas Dievo garbei ir už tai mes Dievui turėsime duoti apyskaitą.

Palyginime tokio požiūrio laikėsi pirmieji du tarnai. Jie leido jiems patikėtus pinigus į apyvartą, uoliai dirbo, todėl šeimininkui sugrįžus jie sutiko jį be baimės, su džiaugsmu. „Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis.’“ Atėjo tas, kuriam buvo patikėti du ir prie jų grąžino kitus du. Šeimininkas juos pavadino „ištikimaisiais tarnais.“ „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“

Ar mes panaudojame savo talentus Dievo garbei? Dievas myli kiekvieną iš mūsų ir kiekvienam individualiai yra skyręs kokią nors Šventosios Dvasios dovaną bei atsakomybes. Apaštalas Paulius rašo: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame.“ Vienam Dievas davė talentą muzikai, kitam - vadovavimui, trečiam - gailestingumo darbams. Ar mes jį laikome vien tik savo nuosavybe, ar jį naudojame Dievo garbei? Kitam Viešpats suteikė talentą tapti sėkmingu versle. Teisingai uždirbti pinigai yra Dievo palaima. Paaukokime dalį Dievo garbei. Neužkaskime jų į žemę, nes paskutinę dieną jie vis tiek nuo mūsų bus paimti. Kitaip tariant, kokį pašaukimą – kokią profesiją šiame pasaulyje turėtume, dauginkime talentus Dievo garbei, nes Dievas vertina ištikimybę jam, o išvydę jį amžinybės dieną galėsime džiaugsmingai jį sutikti. Kristus sako, kad tuomet ir mums bus skirti žodžiai: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!... Ateik į savo Viešpaties džiaugsmą!“

Bet ne visi žmonės talentą supranta sąryšyje su Dievu. Tas trečiasis tarnas gyveno vien tik sau. Jis yra panašus į šiandieninį žmogų, kuris niekada neateina į bažnyčią. Sekmadienį jis neišgirsta Kristaus evangelijos ir jos paaiškinimo, nepriima sakramento. Jis yra savo paties Viešpats ir gyvena sau. Palyginimo žodžiais, jis užkasa tą talentą į žemę ir nepanaudoja Dievo garbei. Toks buvo trečiasis tarnas, kuris manė, kad apyskaitos metu užteks atgal grąžinti tik paskolą. Jis tai padarė sakydamas šeimininkui: „Va, imk, kas tavo.“ Girdėjome, kaip į jo žodžius atsakė šeimininkas. Palyginimą pritaikius šiandienai, tas trečiasis tarnas nesilankydamas bažnyčioje prarado tikėjimą. Mes esame išganomi dėka Kristaus, nes mes tikime į Dievą, tačiau, kaip sako apaštalas Jokūbas, „tikėjimas be darbų yra miręs“ (Jok.2,20), nes kur tikinti širdis, ten gyvenimą lydi džiaugsmingas tarnavimas Dievui gerais darbais, o sekmadienį - liaupsė ir padėka bažnyčioje.

Iš tikrųjų Dievo akivaizdoje mes esame ne davėjai, bet gavėjai. Dievas duoda mums talentus, jis laimina mus kasdienine duona, viskuo, kas reikalinga mūsų kūno gyvybės išlaikymui. „Kas jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta?“ – klausia apaštalas Paulius. Iš malonės mes esame išganomi. Kristus atpirko savo brangiu krauju. Jis nuplovė mūsų nuodėmes Krikšto vandenyje, jis mums skelbia jų atleidimą liturgijoje, jis mus aplanko savo kūnu ir krauju altoriaus sakramente, ir atlieka mumyse visa, kas reikalinga išganymui, „kad jam tektume ir jo karalystėje gyventume amžinai“ (Kat.II). Mes jam galime tik padėkoti ir mūsų padėka pasireiškia mums suteikto talento panaudojimu Viešpaties garbei. Amen.