21 liepos, 2013

8 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Biblijos tekstas: Mt 5,13-16

Žmonių paklausus, kas jie yra, jie dažnai save tapatina su profesija. Pasakę vardą ir pavardę jie taip pat pasako ką veikia gyvenime - profesiją. Šios dienos evangelijoje Jėzus apaštalus ir visus jo sekėjus apibūdina ir tapatina su druska ir šviesa. „Jūs - žemės druska. Jūs - pasaulio šviesa.“

Šių Viešpaties žodžių mes neturime priimti kaip komplimento. Mes neturime imti lyginti savęs su tobulais žmonėms, kurie šviečia šviesą, nes nors žmogus yra ir tikintis, savo prigimtimi jis vis tiek lieka nusidėjėlis. Visą gyvenimą žmogaus viduje tęsiasi kova tarp tikėjimo ir netikėjimo, tarp nuodėmės ir šventėjimo. Krikščionys tai pripažįsta, todėl sekmadienį atėję į bažnyčią pamaldų pradžioje mes palyginime savo sielas su 10 Dievo įsakymų ir išpažįstame nuodėmes bei paprašome jų atleidimo. Tad žinodami savo prigimtį ir trūkumus, mes nepriimame lengvai Kristaus žodžių, kuriais jis taip gražiai apie mus atsiliepia, sakydamas: „Jūs esate žemės druska, jūs esate pasaulio šviesa.“

Kita vertus, Viešpaties žodis yra teisingas ir skirtas mums. Mes esame pasaulio šviesa, tačiau ši šviesa priklauso ne mūsų pačių prigimčiai, o Dievui. Ši šviesa ateina ne iš mūsų vidaus, bet iš išorės – Kristaus. Jono evangelija šią šviesą priskiria tik Kristui. „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.“ Viešpats yra mūsų šviesa ir gyvybė, o mes kaip veidrodis galime tik atspindėti jo šviesą. Ta pati evangelija Kristų apibūdinusi kaip šviesą pasauliui, toliau kalba apie Šv. Joną Krikštytoją, sakydama: „Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą.“

Kristus mus palygina taip pat su žemės druska, bet kaip ir su šviesa mes suprantame, kad mes nesame druska patys savaime, nes tik jis žemės druska, o mes tik per tikėjimą į jį įgauname druskos savybę.

Šiandien mes druską laikome savotišku prieskoniu, kuris suteikia maistui papildomo skonio. Tačiau dar prieš 100 metų druskos funkcija buvo visai kita. Kristaus laikais Izraelio karštame klimate druska pirmiausia išlaikydavo maistą nuo sugedimo. Prisiminkime, kad anais laikais nebuvo nė elektros, nė šaldytuvų ar šaldiklių. Pagrindinė priemonė išsaugoti maistą nuo greito sugedimo buvo druska.

„Jūs esate druska pasauliui.“ Kaip druska saugo maistą nuo sugedimo, taip krikščionis turi saugoti pasaulį nuo moralinio sugedimo, nuo nuodėmės. Žodžiu „pasaulis“ Jėzus apibūdina nebūtinai tai ką mes regime žvelgdami per langą, bet žmones ar visuomenę, kurie kovoja prieš Dievą, jo žodį ir Bažnyčią. Apaštalų laikais pasaulis buvo Romos imperija, kuri drastiškomis priemonėmis bandė išnaikinti krikščionis ir Dievo bažnyčią.

Jūs esate druska žemei, sako Kristus. Mes turime atlikti užduotį, kurią atlieka druska - priminti pasauliui apie nuodėmę. Tas liečia tiek artimą, tiek apskritai visuomenę. Šiandien Europos sąjungoje ir kitur išleidžiami įstatymai griaunantys šeimos sampratą, atvirai nukreipti prieš visuomenės moralę. Ką Dievo žodis per amžius vadino nuodėme šiandien skelbiama kaip normalus priimtinas reiškinys ir netgi juo didžiuojamasi. Bažnyčia vienintelė skelbia, kad nuodėmė visada bus nuodėme ir tokių dalykų netoleruoja, nes jų netoleruoja Dievas. Tai matyti iš Sodomos ir Gomoros sunaikinimo. Šiuos miestus Dievas sunaikino, nes juose nuodėmė buvo taip įsišaknijusi, kad juose nebuvo nė 10 teisiųjų, dėl kurių su Viešpačiu derėjosi Abraomas.

Kristus šia evangelija sako, kad tylėdamas krikščionis gali susilieti su pasauliu ir pats tokiu tapti. Toleruojant ar nepastebinti nuodėmės jis nustoja būti druska – nustoja liudyti Kristų. Jėzus todėl perspėja apie sūrumo praradimą. „Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.“ Krikščionys gali kasdieniniame gyvenime ir darbuose tapti neatskiriami nuo nekrikščionių, laikytis tokių pat kaip ir jie požiūrių ir panašiai elgtis. Tokia druska susimaišo su priemaišomis ir niekam nebetinka.

Metaforoje apie šviesą ir druską Kristus kalba ir apie paskirą krikščionį, bet dar labiau apie Bažnyčią. Jis į savo sekėjus kreipiasi daugiskaitinėje formoje, pavartodamas žodį „Jūs.“ Jis krikščionis lygina su miestu, kuris pastatytas ant kalno.

Tik būdami kartu mes perimame iš Kristaus sūrumą ir atspindime jo šviesą. Krikščioniui vienam labai sunku išlikti Kristaus sekėju. Sunku tikėtis, kad žmogus išliks tikintis ir gyvens kaip moko Kristus, jei jis gyvenime beveik neateina į bažnyčią. „Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!“ – klausia apaštalas Paulius. Tik bažnyčioje mes semiamės tikėjimo tvirtybės, dvasinės stiprybės, tik čia mes tampame tuo, kuo mus norėtų matyti Kristus. Ir mes tampame jo sekėjais, kadangi čia girdime Dievo žodį – Dievo įstatymą ir Evangeliją. Čia prie altoriaus mes susitinkame su Kristumi priimdami jo kūną ir kraują nuodėmių atleidimui ir mūsų sielų išganymui. Bažnyčia nėra kokia nors įprasta žemės organizacija. Ją Sekminių dieną įsteigė Jėzus Kristus, todėl ji yra ne žmonių suburta bendruomenė, bet Kristaus kūnas ir jos galva yra Viešpats. Apaštalų tikėjimo išpažinime mes ištariame „tikiu šventųjų bendravimą.“ Ši šventųjų bendrystė išsipildo kai mes ateiname prie altoriaus ir dalijamės Sakramentu, per kurį kiekvieną mūsų aplanko Kristus ir perduoda savo šviesos bei druskos, kad mes galėtume išlikti ištikimi jo sekėjai. Tik būdami vienas su kitu ir vienybėje su Kristumi mes esame tas „ant kalno pastatytas miestas, kurio neįmanoma nuslėpti.“

Tad ši evangelija kelia klausimą, ar mes priklausome tam miestui, ar mes gyvename tame mieste. Ją išgirdę mes savęs galime paklausti, ar mes liudijame Kristų, ar nustojome tai daryti per savo rūpesčius susilieję su pasauliu ir tokiu būdu tapome sūrumo netekusia druska. Kristus norėtų, kad mes per žodį ir sakramentą pasiliktume jame ir tikėjimu bei darbais parodytume, kad esame jo sekėjai. Todėl šios dienos evangeliją Viešpats baigia žodžiais: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ Amen.