Kai kurie žmonės praėję dalį savo gyvenimo kelio pasako, kad ankstesnis jų gyvenimo tikslas yra nieko vertas, jog visa, ką jie darė iki tol, buvo beprasmybė? Toks buvo apaštalas Paulius. Laiške Filipiečiams jis sako: “Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų.”

Iki tol, kol įtikėjo į Jėzų Kristų, Paulius buvo gerbiamas žydų visuomenės narys. Šią pagarbą jis užsitarnavo ne tik savo kilme, bet ypač tuo, kad griežtai laikėsi savo religijos. Jis priklausė fariziejų grupei, kurie stengėsi vykdyti tiksliausiai, ko reikalavo žydų religinės taisyklės. Jo gyvenimo tikslas buvo gyventi kuo tiksliausiai pagal Mozės įstatymą ir tokiu būdu užsitarnauti amžinąjį gyvenimą.

Uolus žydų religijos sekėjas, tuomet dar Saulius, sužinojo apie grupę žmonių, kurie skelbė Jėzų Kristų ir jo prisikėlimą iš numirusių. Jie buvo krikščionys, kurie laikėsi “apaštalų mokslo ir bendravimo,“ sekmadienį rinkdavosi pamaldoms namuose, kur šventė Šventąją Vakarienę ir joje susitikdavo su prisikėlusiu Jėzumi Kristumi. Degdamas uolumu savo religijai, Saulius nusprendė sunaikinti krikščionybę. Prasidėjus bažnyčios persekiojimams, jis prisijungė prie Kristaus priešų. Apaštalų darbų knyga rašo: Jis “stengėsi išnaikinti Bažnyčią, naršydamas po namus, suiminėdamas vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą.” Jis tiesiog alsavo “grąsinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius.”

Persekiojamiems krikščionims pasitraukus į Siriją, Saulius nusprendė vykti į Damaską ir ten suiminėti krikščionis vyrus ir moteris ir gabenti juos teismui į Jeruzalę. “Kai jis atjojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti.“ Taip sukrečiančiai susitikęs su Jėzumi Saulius atsivertė. Damaske jis pasikrikštijo ir tapo krikščionimi. Apreiškimu Jėzus jį pavadino savo „rinktiniu įrankiu, kuris neš jo vardą tautoms.“ Ir iš tikrųjų, po kelių dienų buvęs bažnyčios persekiotojas “beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus.“ Nuo tol jis buvo vadinamas nebe Sauliumi, bet graikiškai ir lotyniškai – Pauliumi.

Jis visada atvirai išpažindavo, kad buvo fanatiškas krikščionių priešas. “Dažnai įvairiose sinagogose grasinimais verčiau juos piktžodžiauti ir, be saiko prieš juos įtūžęs, persekiojau net svetimuose miestuose.” “Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas judėjų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti” Jis save vadino “mažiausiu iš apaštalų, nevertu vadintis apaštalu, nes persekiojo Dievo bažnyčią.” Jis viešai sakydavo, kad iki atsivertimo nekentė Kristaus, kurį dabar mylėjo. Visą ankstesnę garbę ir pirmenybę jis dabar laikė nuostoliu. “Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų.” Visa tai jam niekas, lyginant su džiaugsmu, kurį gyvenime jam teikia Kristus.

Kokia Pauliaus žinia mums? Jis sako, kad didžiausias jo gyvenimo laimėjimas yra „Kristaus ir jo didybės pažinimas.“ “Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę.” Pažinti Kristų, tai ne tik žinoti, kad jis mirė ir prisikėlė, bet būti tikėjimo bendrystėje su mirusiu ir prisikėlusiu Kristumi. Paulius, daugiau nei bet kuris kitas krikščionis paliudys, kad Jėzus yra gyvas, nes kelyje į Damaską jis jam ypatingai apsireiškė.

Pažinti Kristų, tai asmeniškai priimti jo atliktą išganymo darbą. Būdamas fariziejumi jis manė, kad išgelbėjimą užsitarnaus savo jėgomis, kuo tiksliausiai vykdydamas žydų religinį įstatymą. Dabar ankstesnį savo gyvenimą kelią jis vadina sąšlavomis, nes Dievo akivaizdoje nusidėjėlis netaps teisiu savo jėgomis. Pažinti Kristų, tai tikėjimu priimti teisumą, kurį ant kryžiaus mums užtarnavo Jėzus Kristus.

Paulius daugiau nebenori to fariziejiško, nuosavo teisumo, kurio anksčiau jis siekė, bet trokšta “turėti teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu.” Jis iš asmeninės patirties žino, kad bandydamas tapti teisiu savo gerais darbais ir nuopelnais, žmogus niekados nežinos, ar jau pakankamai viską padarė ką galėjo, kad Dievas jį paskelbtų teisiu. Tai vestų tik į neviltį. Teisumą per tikėjimą jam padovanoja Kristus, kuris už jį numirė ir prisikėlė. “Jame mes turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa.” “Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje”, - sako jis galatiečiams. “Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi.”

Paulius sako, kad nori asmeniškai patirti Kristaus prisikėlimo galybę. Kas tai per galia, gebanti prikelti žmogų iš numirusių? Mes to negalime suvokti, nes niekas žmonių tarpe to padaryti negali. Bet Jėzus prisikėlė. Paaukojęs save mūsų atpirkimui iš nuodėmės, mirties ir šėtono galios, savo visagalybe Jėzus prisikėlė iš numirusių. Dėka mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus ir mes patirsime jo galybę. Kaip jis prisikėlė, taip ir mus, tikinčiuosius, paskutiniąją dieną jis prikels iš numirusių ir pakvies amžinam gyvenimui kartu su juo.

Kristaus prisikėlimas Pauliui ne tik istorinis įvykis. Kristaus prisikėlimo galybė reiškiasi kasdieniame krikščionio gyvenime. Ji skelbia, kad nei mirtis nei gyvenimas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės Jėzuje Kristuje, jog  jo pergalė bus mūsų pergale. Prisikėlęs Kristus su mumis yra per visas dienas iki pasaulio pabaigos, kol išsipildys užrašytas žodis: “Pergalė sunaikino mirtį!” - „kai šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe ir šis marus nemarybe.”

Kristaus prisikėlimo galybę Paulius regėjo savo gyvenime. Jis persekiojo krikščionis, bet dėka prisikėlusio Kristaus galybės jis tapo vienu iš jų. Jis pasirinko kentėjimų kelią, nes dabar pats seks Kristumi ir taps persekiojamu. Tačiau dėka Kristaus galybės jis nebijo kentėjimų. Priešingai, jis sako: “Trokštu pažinti jį… ir bendravimą jo kentėjimuose.” Jis patiria bendrystę Jėzaus kentėjimuose, nes šiuos žodžius jis rašo įkalintas Romoje. Dėka Kristaus galybės jis pajėgus ištarti: “Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos.” Galiausia jis ištaria: “Ir noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių,” nes Jėzaus pažadėjo: “Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.”

Tokia yra Pauliaus evangelinė žinia. Ją jis reziumuoja žodžiais: “Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe.” Jis ragina ir mums labiau pažinti Kristų per tikėjimą, per jo žodį ir sakramentą. Jis primena, kad prisikėlimo galybe Kristus lanko mus per malonės priemones bažnyčioje, laimindamas mūsų kūnus ir sielas. Dėka jos ir mes, tikintieji, palikę šį laikiną gyvenimą su Kristumi pasieksime šlovingą prisikėlimą iš numirusių,”  Amen.