Laiškas Hebrajams liudija apie tikėjimo galią. Jis kalba apie tokias aplinkybes, kuriose atrodo viskas nukreipta prieš tai, ką tikime, tačiau tikėjimas nenuleidžia rankų. Nes tikras tikėjimas paremtas ne savo pačių jėgomis, ar kokiu nors įsitikinimu. Tikras tikėjimas kyla iš Dievo, kuris skelbia, kad Dievas jo vaiko, tai yra pakrikštyto tikinčiojo žmogaus nepalieka vieno. “Net visi jūsų galvos plaukai suskaityti!”, sako Viešpats Jėzus Kristus. Tikras išganingas tikėjimas paremtas maloningu Dievo žodžiu ir pažadu. “Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ – skelbia laiškas Hebrajams „Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina.”

Tikėjimo pavyzdys yra patriarchas Abraomas. Aname laike pasaulis buvo nutolęs nuo Dievo, iškeitęs gyvąjį Dievą į pačių pasigamintus stabus. Dievas paliepė Abraomui palikti savo giminę ir keliauti į pažadėtąją žemę. Tai atrodė neįmanoma. Eiti kažkur į nežinią. Tikrovė buvo nukreipta prieš Dievo apreiškimą, bet Abraomas pakluso Dievui ir tikėjimo vedamas išvyko. Jis sulaužė stabus ir pasitikėjo tik gyvuoju Dievu.

Tikras tikėjimas patiria išbandymus. Net tikintis žmogus gali abejoti, kai jį aplanko sunkumai, arba abejoti Dievo malonės pažadu. Abraomo tikėjimas buvo dar labiau išbandytas, kai Dievas pasakė, kad jis turės sūnų. Tai atrodė neįmanoma, nes jis ir Sara jau buvo garbingo amžiaus. Pradžios knyga rašo: “Abraomas parpuolė veidu žemėn ir juokėsi, širdyje galvodamas ... argi tai įmanoma?” Jis ir Sara abu abejojo Dievo pažadu. Nenusiminkime, kai mus aplanko abejonės, nes abejojo net šventieji tėvai ir vis dėlto jie išliko tikėjime.

Dievas savo pažadą ištesėjo ir Abraomui gimė Izaokas. Taip atsirado vienintelė tauta pasaulyje, kuri tuo metu tikėjo  į gyvąjį, neregimąjį Dievą. Dievo Sūnus per šios tautos mergelę Mariją priėmė kūną ir aplankė šį pasaulį, kad savo mirtimi mus atpirktų iš nuodėmes ir pasmerkimo ir užtarnautų amžinąjį gyvenimą.

Ryškus tikėjimo pavyzdys yra Abelis. “Tikėjimo įkvėptas Abelis atnašavo vertesnę auką negu Kainas, ir tikėjimas jį paliudijo esant teisų, nes pats Dievas patvirtino jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.”

Žmonės dažniausiai aukoja Dievo garbei nuo to, kas atlieka, nuo pertekliaus, tačiau tikroji auka turi būti kas brangiausia. “Kartą Jėzus regėjo turtuolius, dedančius savo dovanas į aukų skrynią. Jis pamatė ir vieną vargšę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. Ir jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui.“

Kaino auka nebuvo kuo nors išskirtinė, auka nuo pertekliaus, o Abelis “tikėjimo įkvėptas aukojo vertesnę auką” - “kaimenės rinktines pirmienas.” Kainą tuomet užvaldė pavydas. Jis tapo labai piktas. „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi toks prislėgtas?” – klausė jo Dievas. Iki Abelio dar niekas nebuvo miręs. Pirmoji žmogaus mirtis buvo nuo artimo rankos, liudijanti žmoguje esančią įgimtąją nuodėmę. Ji taip pat rodo, kur žmogų veda pavydas. Jis užnuodija visą žmogų ir nužudo visus jame gerus jausmus.

Tačiau “dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.” Net sielai palikus kūną, žmogus palieka savo dalelę šiame pasaulyje. Po savęs jis palieka kažką gera ar bloga. O ją jis mums kalba? Jis sako: “Mano brolis man pavydėjo ir mane nužudė. Bet aš esu gyvas pas Dievą, nes ‚jam visi yra gyvi‘.“ Koks neįprastas tikėjimo pavyzdys! Jis pasitikėjo Dievu ir buvo nužudytas, išduotas savo artimiausio žmogaus - šeimos nario. Bažnyčios persekiojimo laikais daug krikščionių nesutiko išsižadėti Dievo. Jie viešai išpažino tikėjimą ir buvo nužudyti. Laiškas Hebrajams apie tokius tikėjimo šviesulius skelbia: “Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai… jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievui negėda vadintis jų Dievu: jis parengė jiems Miestą!”

Šie pavyzdžiai liudija, kad tikinčiojo gyvenimas nebūtinai turi būti lengvas. Mūsų tikėjimui grasina įvairiausi išbandymai. Žmogus gali stebėtis, kodėl, jam, pasitikinčiam maloninguoju Dievu, tenka šiame pasaulyje nešti kryžių. Jis susiduria su aplinkybėmis, kai atrodo, nematyti stebuklingos geros pabaigos. Pavyzdžiui, gydytojo žinia apie piktybinę ligą arba žinia apie netikėtą netektį. Tokiomis valandomis šėtonas žmogų bando išplėšti iš žmogaus tikėjimą, bando gundyti jį mąstyti, kad Dievas jam nėra geras, kad jam nesvarbu, kas su mumis atsitinka.

Koks gi krikščionio atsakas į tikėjimo išbandymus. Jis neapsimeta ir nesako, jog kadangi yra tikintis, nepatiria jokių sunkumų. Tačiau jis nenustoja tikėti Dievo gerumu. Jokūbo laiškas sako: “Štai mes vadiname palaimintais tuos, kurie ištvėrė. Apie Jobo ištvermę jūs girdėjote ir matėte Viešpaties jam lemtą pabaigą, nes Viešpats yra labai malonus ir gailestingas.”  Jo tikėjimas nesvyruoja net mirtyje, nes jis žino Jėzaus žodžius tikintiesiems: “Aš jiems duodu amžinąjį gyvenimą; jie nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.” Tikėjimo išbandymo metu žvelkime į Jėzų Kristų. Jis buvo nukryžiuotas ir mirė, ir atrodo, kad šėtonas ir pasaulis jau šventė pergalę prieš Dievą, bet Jėzus prisikėlė.

Tad kas yra tikėjimas? Jis nėra vien proto tikėjimas, kad Dievas yra. Daug žmonių tiki, kad Dievas yra, bet nelanko bažnyčios, nesimeldžia. Jų tikėjimas abstraktus. Jie neturi išgelbstinčio tikėjimo. Tikras tikėjimas yra tikėjimas į Šventąją Trejybę – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Toks tikėjimas yra Šventosios Dvasios dovana, kurią mes gauname girdėdami Dievo žodį. Tai tikėjimas, kad Dievas ne tik sukūrė pasaulį, bet kad jis mumis ir toliau rūpinasi. Tai tikėjimas, kad Jėzus Kristus už mus, nuodėmingus žmones, mirė ant kryžiaus, mus atpirko savo brangiu krauju ir užtarnavo išganymą. Savo prisikėlimu jis nugalėjo nuodėmę, mirtį ir šėtoną, ir mums taip pat pažadėjo prisikėlimo pergalę ir amžinąjį gyvenimą. Tai Šventosios Dvasios darbas bažnyčioje, kuri per žodį ir sakramentą tikėjimą dovanoja, išlaiko ir augina. Tikras tikėjimas yra tikėjimas Dievo žodžiu ir pažadu, kurį jis perteikė mums Šventame Rašte.

Tikėjimas patirs išbandymų, tačiau nebus iš mūsų išplėštas. Jis žinos, kad Dievas yra su juo net sunkumų metu. Jis žvelgs į Kristaus kryžių, kuris yra aiškiausias liudijimas, kad Dievas nepalieka žmogaus, net kai atrodo jog visas pasaulis yra prieš jį. Tikėjimas į Jėzų Kristų padės įveikti visas kliūtis šiame ir atves į palaimintą būsimąjį gyvenimą. Garbė tebūnie Dievui, už tai, kad jis mums dovanoja tikrą, išganingą tikėjimą ir jį išlaiko. Amen.