8 sekmadienis po Švč. Trejybės
Laiške efeziečiams apaštalas Paulius nepaprastai aukštai įvertina tikinčiuosius. „Jūs esate šviesa Viešpatyje.“ Jis ragina ir toliau skleisti šią Viešpaties šviesą, kuri reiškiasi „visokiu gerumu, teisumu ir tiesa.“ „Elkitės kaip šviesos vaikai“ – ragina jis tikinčiuosius. Tikintieji turi liudyti Kristaus mokymą, kuris yra „tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų“. Šviesos vaikai turi gyventi kaip moko Kristus, tai yra sekti jį, supanašėti su juo savo elgesiu ir gyvenimu. Apaštalas Paulius atkartoja Kristaus kalno pamokslą. Jame Viešpats pasakė: „Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje.“
Daugelį Efezo tikinčiųjų Paulius pažinojo asmeniškai. Juk jis pirmasis Efeze paskelbė Kristaus Evangeliją – kaip jis rašo laiške, „pastatė juos ant kertinio akmens Jėzaus Kristaus.“ Jis puikiai prisimena, kaip juos aplankė antroje ir trečioje misijų kelionėje. Evangelistas Lukas Apaštalų darbuose liudija, kaip „Pauliaus rankomis Dievas padarė nepaprastų stebuklų.“ „Žmonės net dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėles, prijuostes, ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios.“ Deja, dabar Paulius nebegali jų aplankyti, nes už Kristaus Evangeliją yra įkalintas Romoje, bet išgirdęs apie jų tikėjimą, rašo jiems laišką. Jis linki Kristaus Bažnyčiai darniai augti Viešpatyje ir meldžiasi, kad „Kristus per tikėjimą gyventų jų širdyse ir jie įsišaknytų bei įsitvirtintų meilėje.“
„Būkite Dievo sekėjai,“ - rašo jis tikintiesiems. Krikščionys turi būti Dievo sekėjai, nes Dievas, vardan Jėzaus Kristaus, atleido jų nuodėmes. Būdami atpirkti Kristaus krauju ir turėdami amžinojo gyvenimo pažadą, tikintieji turi vis labiau supanašėti su Kristumi. Jie turi išsižadėti senojo žmogaus gyvenimo būdo, nes pats Viešpats sako: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“ Paulius ragina būti gailestingais, nes Kristus yra gailestingas ir mylėti artimą, nes Kristus mus pamilo. Jis nurodo į Kristų, kuriuo jie turi pasekti, nes „Jėzus paaukojo save mūsų išganymui,“ vardan mūsų atpirkimo atidavė savo kūną „kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.“
Apaštalas nuodugniau paaiškina, ką reiškia „būti Dievo sekėjais.“ Efeziečiai gyveno tuometiniame pagoniškame pasaulyje, kuriame buvo gausu nedorybių. Panašiai ir mes šiandien gyvename pusiau pagoniškame pasaulyje, kuriame yra vis daugiau įteisinama dalykų, kuriuos Dievas vadina nuodėme ir savo žodyje tai smerkia.
Paulius pamini kūno nuodėmes, kuris buvo plačiai paplitusios Romos imperijos pasaulyje. „Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas.“
Ištvirkavimą ir kitokį netyrumą jis vadina stabmeldyste, kuria neturi susitepti krikščionis, nes šios nuodėmės net tikinčiajam užtrenkia Dievo karalystės duris. „Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės,“ – sako jis. Prie stabmeldystės jis priskiria ir godumą, nors godumas yra dvasinės rūšies stabmeldystė. Pagautas šios nuodėmės žmogus ima tarnauti Mamonai – turto ir pinigų dievui, todėl praras savo dalį Dievo karalystėje.
Kaip krikščionis turi elgtis nuodėmės akivaizdoje? Ją toleruoti, nes ją toleruoja pasaulis? Apaštalas sako: „Nebūkite jų bendrai,“ nes „jūs tuomet tapsite irgi kalti dėl jų nuodėmių.“ „Tegu niekas jūsų neprigauna tuščiais plepalais,“ – sako jis. Visus pasaulio bandymus įtikinti, kad nuodėmė nėra nuodėmė, Paulius vadina „tuščiais plepalais.“ Pavyzdžiui, šiandien mums yra bandoma įbrukti naują šeimos supratimą, esą šeima gali būti ir be santuokos, arba nebūtinai tarp vyro ir moters. Visa tai buvo propaguojama dar pagoniškoje Romos imperijoje ir apaštalas tokias kalbas tiesiogiai vadina „tuščiais plepalais“ ir priduria: „už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus.“
Šiame kontekste jis ištaria: „Jūs esate šviesa Viešpatyje.“ Efezo krikščionims jis sako, kad nedidelis jų būrelis yra Kristaus šviesa pagoniškame Efezo pasaulyje.
Taip gražiai apie juos atsiliepdamas Paulius tikrai jiems nepataikauja. Jis puikiausiai žino, kad Efezo graikai patys nepažino gyvojo Dievo ir dar neseniai buvo pagonys. Iki atsivertimo, iki Krikšto, jie buvo prisidėję prie „nevaisingų tamsos darbų“, buvo nusidėjėlių bendrai. „Juk kadaise jūs buvote tamsa“ – jiems tiesiai sako apaštalas. Jie buvo tamsoje, tai yra - surakinti nuodėmėse, bet išgirdę apie išganymą per Dievo Sūnų, apie jo krauju užtarnautą atpirkimą nuo Dievo rūstybės ir nuodėmių atleidimą, jie išsižadėjo senojo žmogaus gyvensenos. Jie įtikėjo į Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, ir buvo pakrikštyti. Kristaus apšviesti ir Šventosios Dvasios pašventinti jie tapo šviesa Viešpatyje, todėl Paulius krikščionis dabar ragina elgtis kaip dera šviesos vaikams, sakydamas, kad „šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa.“
Paulius ragina tikinčiuosius neprisidėti prie nevaisingų tamsos darbų, bet verčiau juos pasmerkti. Krikščionys privalo neturėti nieko bendro su nusidėjėlių bendryste, nes nuodėmės darbai yra tamsos darbai. „Ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti,“ – rašo Paulius. Apaštalas čia turbūt turi mintyje pagoniškas misterijas, kuriose buvo gausu įvairių nešvankybių. Lukas rašo, kad Pauliui atvykus į Efezą „daug įtikėjusiųjų ateidavo išpažinti ir pasisakyti, ką buvo darę.“ Evangelistas teigia, kad nemaža dalis jų užsiiminėjo burtininkavimu, kerais ir, neabejotinai, astrologija. Taip jie susitepė stabmeldyste, nes Dievo apvaizdą jų gyvenime jie iškeitė į stabus - žvaigždes, ir kitokius dalykus. Dabar jie įtikėjo ir sugrįžo pas gyvąjį Dievą. Lukas toliau liudija: „Nemaža užsiiminėjusių kerais sunešdavo savo knygas ir visų akyse sudegindavo. Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimt tūkstančių sidabro drachmų.“ Paulius dabar laiške ragina juos likti ištikimais jų Atpirkėjui ir Gelbėtojui.
„Ištirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos.“ Tokia yra krikščionių pareiga, nes „dabar jūs esate šviesa Viešpatyje“, o „visa, ką šviesa smerkia, tampa regima.“ Sekdami Kristų ir jo mokymą, liudydami Kristaus Evangelijos šviesą, jūs pažadinsite tuos, kurie miega savo nuodėmėse. Nušviesti Kristaus šviesos jie pabus iš miego ir dvasinės mirties, patirs atgailą, išpažins nuodėmes. Jie patirs Dievo malonę ir įsijungs į Kristaus atpirktųjų tarpą – jo Bažnyčią.
Tokią žinią šiandien mums perduoda apaštalas Paulius. Jis ragina mus skleisti Kristaus šviesą ir gyvenime su juo supanašėti - nešti šviesos vaisius. Skleisti šviesą mes turime ne todėl, kad per tai „užsitarnautume“ išganymą, nes tuomet mes nuvertintume Kristaus kryžiaus auką. Šviesos vaisiai tebūnie mūsų atsakas Dievui, nes Kristus vardan mūsų ir mūsų išganymo „paaukojo save ir atidavė save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.“ Amen.