Šiandieninė evangelija mums kalba apie krikščionišką pasišventimą. Joje Jėzus mus ragina būti jam ištikimais krikščionimis. O kas yra ištikimas krikščionis? Tas, kuris Jėzų išpažįsta tiek džiaugsmo, tiek išbandymų valandą. „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ Apreiškimo knygoje Šventoji Dvasia sako: „Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką!“

Krikščionis, kaip ir kiekvienas žmogus norėtų ramaus, klestinčio gyvenimo, kuriame gausiai apsireikštų Dievo malonė. Logiškai svarstant, jeigu mes vykdome Dievo valią, laikomės jo įsakymų, išpažįstame nuodėmes, sekame Jėzų Kristų, Dievas mums turėtų būti maloningas ir mūsų gyvenimas turėtų būti dosniai palaimintas. Pasaulyje yra tokių pamokslininkų, kurie skelbia, kad jei tu laikysiesi Dievo plano, tu būsi sveikas, turtingas, Dievas apdovanos tave išmintimi, klostysis geri santykiai šeimoje. Jie skelbia taip vadinamą „sėkmės teologiją“ ir tvirtina, kad Dievas nori, jog tu būtum turtingas ir tau nieko netrūktų. Įdomu, ką tokie pamokslininkai pasakytų žmogui, kai jį aplanko ligos, neturtas, kai netenka artimo? Jiems belieka atsakyti tik viena: „Tu kažką darai negerai savo gyvenime, nepakankamai tiki, neieškai Dievo valios savo gyvenime.“ Kitaip tariant, pats esi kaltas.

Tačiau Jėzus šiandieninėje evangelijoje mums skelbia visiškai kitą žinią. „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Jis skelbia kryžiaus teologiją, liudijančią, kad gyvenime žmogų lydi ne tik ramybės, bet ir išbandymų valandos. Tačiau jis primena, kad kai gyvenime jus aplanko kryžius, negalvokite, jog Dievas jus apleido. Kai jus slegia kryžius, nereiškia, kad Dievas jus paliko.

Evangelijoje Jėzus kalba apie tikėjimo kryžių. Jis primena, kad šiame gyvenime nėra lengva sekti Kristų. Pasaulis yra nusistatęs prieš Dievą ir šėtonas daro viską, kad žmogus nustotų tikėti į Dievą, išsižadėtų Jėzaus. Tiems, kurie lieka ištikimi Kristui, šėtonas įvairiais būdais apsunkina gyvenimą.

Jėzus iš anksto pranešė būsimą krikščionių persekiojimą. „Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo.“ Jis sako, kad „brolis išduos mirti brolį ir tėvas ­ sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus.“ Žmogui bus pasiūlyta arba išsižadėti Kristaus, arba bus grasinama kankinyste ir mirtimi. Jėzus ragina neišsižadėti tikėjimo net mirties akivaizdoje. „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“

Apaštalai pradžioje neįvertino šių Kristaus žodžių svarbos. Jie manė, kad Jėzus įsteigs žemėje savo karalystę ir jie garbingai su juo valdys Izraelį. Neįvertinęs šių žodžių rimtumo, Petras Jėzaus suėmimo valandą tris kartus jo užsigynė. Tik po Jėzaus prisikėlimo ir dangun žengimo jie tapo ištikimais Jėzaus vardo skelbėjais iki mirties. Iš vienuolikos apaštalų tik vienintelis Jonas sulaukė senatvės. Likusieji mirė kankinių mirtimi.

Ankstyvosios bažnyčios istorija yra užrašyta krikščionių krauju. Didžiųjų persekiojimų metu daug jo sekėjų mirė kankinio mirtimi. Romos koliziejuje juos pasitikdavo pramogų ištroškusi minia. Krikščionys būdavo atiduodami į gladiatorių rankas, prieš juos paleisdavo laukinius žvėris, jie būdavo pakabinami ant stulpų ir sutemus uždegami kaip fakelai. Jie neišsižadėjo Kristaus, bet vadovavosi Dievo žodžiu: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.“

„Pagalvok tik apie savo žilą senatvę, aukok dievams ir niekink Kristų, tai aš tave išteisinsiu,“ – kalbėjo imperatoriaus vietininkas Smirnos vyskupui Polikarpui, bet jis atsake: „86 metus aš Viešpačiui tarnauju, ir jis man niekada blogo nėra padaręs. Kaip galėčiau keikti savo karalių, kuris mane atpirko!“ „Aš turiu žvėrių,“ – tarė vietininkas. „Tegul jie ateina“ – atsakė vyskupas. „Mes turime ugnį,“ - tarė vietininkas. „Tu grasini ugnimi, kuri tik trumpą valandėlę dega,“ – atsakė Polikarpas, „bet tu nežinai apie būsimąjį teismą ir amžinosios bausmės ugnį, kuri skirta bedieviams. Tai ko gi belauki? Daryk kas tau patinka.“

„Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje,“ – sako Jėzus. Lietuvių kalboje žodis „kankinys“ etimologiškai siejamas su „kančia,“ tačiau taip nėra graikų kalboje. Žodis kankinys graikiškai yra „Martys“, bet toje kalboje jis reiškia visiškai ne kankinystę, o „išpažinimą“ arba „liudijimą.“ „Martys“ yra tas, kuris išpažįsta Jėzų žmonių akivaizdoje, net kai jam grasinama mirtimi.

Šiandieniniame liberaliame pasaulyje reikia drąsos ir tikėjimo tvirtumo išpažinti Kristų.

Krikščionybė šiandien yra visaip šmeižiama, meluojama, išjuokiama. Pildosi Jėzaus žodžiai: „Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo.“ Bet Jėzus primena: „Jei šeimos galvą [tai yra patį Dievo Sūnų] jie praminė Belzebulu, tai ką kalbėti apie namiškius!“ „Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ Nebijokime išpažinti Jėzų žmonių akivaizdoje. Kiekvienas krikščionis turi kartu su pirmaisiais krikščionimis ištarti: „Christianus sum!“, „Christiana sum!“ („Esu krikščionis, esu krikščionė“).

Nešti kryžių nėra malonu. Mes stengiamės vengti sunkumų, bėgti nuo kentėjimų. Netgi Jėzus išdavimo naktyje meldė dangiškąjį Tėvą, kad jį aplenktų „kentėjimų taurė.“ Tačiau jam kito kelio nebuvo. Dievo Sūnus priėmė kūną tam, kad kentėtų ir mirtų už nusidėjėlius. Jis buvo pasmerktas, apspjaudytas, muštas, vainikuotas erškėčiais ir mirė kryžiaus mirtimi, kad užtarnautų mums išgelbėjimą. Jis užmokėjo už mūsų nuodėmes savo krauju. Išganymą jis mums užtarnavo per kryžių.

Didįjį Penktadienį atrodė, kad Dievas tapo nugalėtas. Pasaulis ir šėtonas džiūdavo, nes Dievo Sūnus mirė. Tačiau trečią dieną tekant saulei Kristus prisikėlė. Dievas nugalėjo nuodėmę, mirtį ir šėtoną. Paradoksalu, bet Dievo galybė labiausiai apsireiškė kryžiuje. „Mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume,“ – Viešpats tarė apaštalui Pauliui.

Todėl tikroji Kristaus Bažnyčia skelbia ne seklią „sėkmės teologiją,“ bet mokymą apie kryžių. Ji vadovaujasi Pauliaus žodžiais: „Aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš ­ pasauliui.“ Laiške Korintiečiams apaštalas rašo: „Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje. Tad džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.“

Kristus užtikrina, kad Dievas mus myli net kai tenka nešti kryžių. Jis sako, kad jei Dievas rūpinasi tokiu menku paukšteliu kaip žvirblis, tai juo labiau jis rūpinasi mumis, jo aukščiausiais kūriniais. „Jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.“ Kaip didžiausią jo meilės įrodymą Dangiškasis tėvas parodo į Kristaus kryžių. Jeigu Dievas taip mylėjo tave, kad leido savo Sūnui už tavo nuodėmes mirti ant kryžiaus, tai kas gi tave atskirs nuo Kristaus meilės? „Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?“ Dievas visuomet yra su krikštytais, jį tikinčiais žmonėmis. Tiems, kurie jį išpažįsta žmonių akivaizdoje, jis žada gausų atlygį. „As [juos] išpažinsiu dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ „Aš jiems duodu amžinąjį gyvenimą; jie nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.“ Amen.