2014-05-18

4 sekmadienis po Velykų

Kunigas:
Passage: Mt 11, 25-30

Girdėtos evangelijos žodžius Jėzus ištarė septyniasdešimčiai mokinių sugrįžus iš misijos. Jėzus juos siuntė skelbti prisiartinusią Dievo karalystę, nes Dievo Sūnus žemėje jau skelbė malonės evangeliją. Sugrįžę jie pranešė: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo.“ Tada Jėzus ištarė: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.“

Jėzus šlovina Dievą, kad dangus karalystė yra paslėpta nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o atskleista žmonėms, kurie nesididžiuoja savo išmintimi ar filosofiniais pasiekimais. Šie išmintingieji ir gudrieji anų laikų kontekste buvo fariziejai ir rašto žinovai, labiausiai išsilavinę to meto žmonės, turėję savo mokinių. Jėzus skelbė Dievo karalystės paslaptis, išganymą iš malonės, tačiau jie tai atmetė. Kartą, išgirdę jų pačių sargybinių liudijimą, „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!,“ vyriausieji kunigai atsakė: „Gal jau ir jūs jau leidotės suvedžiojami? Ar tiki jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų? Nebent tos prakeiktos padugnės, neišmanančios įstatymo.“ Tuo tarpu Jėzus šlovina dangiškąjį Tėvą už tokį jo sprendimą. Dievo karalystę Tėvas atskleidė ne pasaulio išminčiams, bet septyniasdešimčiai mokinių, kurie grįžę iš misijos liudijo Jėzaus vardo galią.

Dievo karalystės paslaptys pažįstamos ne išminties ar proto galiomis. Protu žmogus tik gali suvokti, kad Dievas yra. Prie tokios išvados jis prieina stebėdamas visatos harmoniją ir kūrinijos grožį. Protas tada sako, kad už viso to turi būti dangų ir žemę sutvėręs Dievas. Daugiau protu apie Dievą ir jo karalystę mes nieko negalime pasakyti, nes protui tai paslėpta. Tai dvasiniai dalykai, o ne šio materialaus pasaulio faktai. Todėl Dievo karalystė pažįstama tik apreiškimu. Šventoji Dvasia mums tai apreiškia klausantis skelbiamo Dievo žodžio ir skaitant šventąjį Raštą. Ir mes tokiu būdu suvokiame išganymo paslaptis. Todėl, kalbėdamas apie amžinuosius dalykus, Jėzus pavartoja žodį „apreiškimas.“ „Aš šlovinu tave, Tėve, ... kad [tai] apreiškei ...“

Tie mažutėliai, Jėzaus žodžiais, buvo tie septyniasdešimt mokinių. Jie buvo eiliniai to meto žmonės, nepasižymėję kokia nors išmintimi, tačiau jiems Jėzus apreiškė Dievo karalystės paslaptis. Jie, o ne išmintingieji ar gudrieji, pirmieji įtikėjo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Mesijas. Pirmasis tai paliudijo Petras, sakydamas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ „Palaimintas tu Simonai,“ – atsakė jam Jėzus, „nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.“ Kalbėdamas apie dvasinius dalykus apaštalas Paulius pabrėžia Kristaus apreiškimą. „Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes.“ Todėl „apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus.“ Šie dvasiniai dalykai nesuprantami „jusliniam žmogui“, kuris viską vertina tik proto galiomis. „Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.“

Jėzus šlovina Dievą už tokį jo sprendimą. Tikrąjį tikėjimą jis perduoda ne per proto ar išminties galią, bet per Šventosios Dvasios apreiškimą, kuris atsiskleidžia su skelbiamu Dievo žodžiu. Jis dosniai atskleidžia Dievo karalystę tiems, kurie nesididžiuoja išmintimi. „Taip, Tėve, nes tau taip patiko.“

Pasidžiaugęs tokiu Dievo Tėvo sprendimu Jėzus atsigręžė į apaštalus ir toliau liudijo: „Viskas man yra mano Tėvo atiduota.“ Jis yra tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo, jo rankose yra Dievo Karalystė, ir per jį ateina išgelbėjimas kiekvienam tikinčiam žmogui. Jis užtarnavo mums amžinąjį gyvenimą. Jono evangelijoje jis sako: „Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas. Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti, gyvenimo nematys.“

Toliau Jėzus liudija, kad „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas". Šiais žodžiais jis kalba apie jo dieviškosios ir žmogiškosios prigimties slėpinį. Kristaus dieviškos prigimties pilnai negali suvokti joks žmogus, nes ji akiai ir protui neregima. Sūnaus dievišką prigimtį, kuri vienija visus tris Šventosios Trejybės asmenis, pilnai žino tik Dievas Tėvas. Jėzaus dieviškumą - tai, kad jam yra duota visa galia danguje ir žemėje - mes pažįstame ne išmintimi, o apreiškimu ir tikėjimu.

Jėzus sako, kad lygiai taip pat ir „Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.“ Žmogus ir net angelas nepajėgus pilnai pažinti amžinojo, beribio Dievo, jo būdo, jo požiūrio į mus. Tik Dievo Sūnus mums apreiškia Dangiškąjį Tėvą, jo valią žmogui. Dievą mes pažįstame tik per Kristų. „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ – sako mūsų Viešpats. „Kaip mane pažįsta Tėvas[,] taip ir aš pažįstu Tėvą,“ – kalba Viešpats Gerojo Ganytojo evangelijoje. „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas,“ – liudija apaštalas Paulius laiške Kolosiečiams.

Atskleidęs Dievo pažinimo slėpinį Jėzus kviečia žmones. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“

Žodžiai „vargstate ir esate prislėgti“ apima žmogaus dvasinę būseną ir nuodėmę. Žmogus ieško maloningojo Dievo, kuris jį paguostų sielvarte, nuimtų jo nuodėmių naštą. Fariziejai išgelbėjimo kelią nurodė Dievo įstatyme. 10 Dievo įsakymų jie padalijo į 613 įsakymų ir tvirtino, kad juos vykdantį žmogų Dievas apdovanos amžinuoju gyvenimu. Ant žmogaus buvo uždėta didelė įstatymo našta. Problema buvo ir tame, kad tas taisykles vykdę fariziejai save laikė šventais. Jėzus atskleidė jų veidmainystę, parodė kaip jie aplenkdavo tuos įsakymus. Kalno pamoksle jis pasakė: „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų, neįeisite į dangaus karalystę.“

Jėzus kviečia žmones ateiti pas jį, nes tik pas jį galime rasti savo sieloms atgaivą. Tie, kurie vargsta stengdamiesi tapti teisiais prieš Dievą savo jėgomis, vargsta veltui. Žmogui reikalingas Atpirkėjas, kuris savo mirtimi užtarnavo nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą. Šis Atpirkėjas yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris šiandien mus kviečia Evangelijos žodžiu. Vietoje sunkaus įstatymo jungo Jėzus mums siūlo priimti jo malonų jungą, nes jis sako: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“

Jėzaus jungą krikščionis jaučia, tačiau tai yra mielas jungas. Šis jungas - krikščioniškas gyvenimas. Tokiame gyvenime žmogus pasitiki Dievu ir jo gera bei maloninga valia. Šiame gyvenime jis seka Kristumi, mokosi romumo ir nuolankumo, nes pats Kristus yra „romus ir nuolankios širdies.“ Šiame gyvenime jis meldžiasi, kad krikščionių tarpe Dievo vardas išliktų šventas - kad būtų gyvenama taip, kaip moko Dievo žodis - kad jo karalystė įsiviešpatautų tarp tikinčiųjų, ir kad jo valia vyrautų ne tik danguje, bet ir žemėje. Toks jungas yra švelnus ir tik jį nešdami mes rasime savo sieloms atgaivą.

Šis Kristaus kvietimas atkartojamas pašventinus Sakramentą. Žodžiais, „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti,“ krikščionis yra kviečiamas ateiti prie altoriaus. Čia, pilnąja to žodžio prasme, išsipildo Viešpaties pažadas: „aš jus atgaivinsiu!“, nes duonoje ir taurėje savo kūnu ir krauju mus aplanko pats Kristus. Jame, savo kūnu ir krauju susivienijęs su tikinčiojo siela, Dievo Sūnus nuima mus slegiančią naštą - nuodėmes bei visą pasmerkimą, ir suteikia malonę, gyvastį ir išganymą. Amen.