Šiandieninė evangelija kalba apie krikščionio asmeninę vienybę su Kristumi. Nuo jos priklauso visas krikščioniškas gyvenimas. Kur ji yra, ten yra ir krikščioniško gyvenimo vaisiai ir, priešingai, kur jos nėra, ten nėra ir krikščioniško gyvenimo. „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.“

Šią vienybę Kristus paaiškina vynmedžio metafora, sakydamas: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės.“ Vynšakelės prigimtis yra nešti tinkamus vaisius ir juos ji neša tik todėl, kadangi priklauso vynmedžiui. „Šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje.“ Ji gauna iš vynmedžio visa, kas reikalinga vynuogėms brandinti ir tokiu būdu yra toji vaisinga šakelė.

Savo prigimtimi mes nesame tos tikrosios vynmedžio šakelės. Dėl įgimtosios nuodėmės žmogus yra nutolęs nuo Dievo, linkęs daryti nuodėmę ir kitokius blogus darbus. Į šį pasaulį mes ateiname atsiskyrę nuo Dievo, jame nepasiliekame, nesame tos šakelės, kurios neša Viešpačiui tinkamus vaisius.

Šakelėmis mes tampame, kai esame įskiepijami į vynmedį. Tai įvyksta Šventame Krikšte. Šiame sakramente žmogus atgimsta per vandenį ir Šventąją Dvasią, jam yra atleidžiamos nuodėmės ir duodamas amžinojo gyvenimo pažadas. Krikšte mes esame suvienijami su Kristumi, jo mirtimi ir prisikėlimu, ir tampame ta amžinybei išgelbėta šakele. „Jis išgelbėjo mus ... Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, išteisinti Jo malone, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais.“

Kaip šakelė neša vaisius, taip ir krikščionis turi brandinti Šventosios Dvasios vaisius. Kristus sako, kad vaisius nešti mes galime tik pasilikdami jame. „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.“ „Šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.“

Krikščionis, kuris nustoja pasilikti Kristuje, tampa nevaisinga šakelė. Jis nustoja melstis bažnyčioje, praranda tikėjimą į Dievą ir nebegyvena krikščioniško gyvenimo. Kalbant vynmedžio metafora, jis tampa vaisius nustojusi nešti šakelė. Sodininkas sudžiūvusias šakeles meta į ugnį.

Todėl Kristus sako: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu.“ O kaip mes pasiliekame Kristuje?

Žodis pasilikti graikų kalboje yra „μένων.“ Šis žodis Naujajame Testamente pavartotas daugiau nei penkis kartus ir reiškia „pasilikti“, „būti.“ Šis žodis Jono laiškuose reiškia „gyventi su Kristumi,“ „laikytis Kristaus.“ Su Kristumi gyvenantis žmogus yra vaisinga vynmedžio šakelė.

Pasilikti jame reiškia būti jo bažnyčioje. Bažnyčia yra daugiau nei valstybėje registruota organizacija ar juridinis vienetas. Juridinis statusas jai reikalingas tik tam, kad turėti maldos namus, vietą, kur krikščionys galėtų ateiti pasimelsti. Persekiojimų metu šis statusas nuo jos yra atimamas, tačiau ji ir toliau gyvuoja, nes ji yra Kristaus kūnas. Jos prigimtis yra dangiškoji, jos galva yra Jėzus Kristus.

Mes į šį kūną mes atėjome per Krikštą. Apaštalo Pauliaus liudijimu: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną.“ „Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui ­ jo nariai.“ Kristus yra „Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas.“

Būdami jo kūne, Bažnyčioje, mes pasiliekame Kristuje. Čia sekmadienį mes išpažįstame tikėjimą, kuriame tariame: „Tikiu šventųjų bendravimą.“ Šis bendravimas vyksta prie altoriaus, kai mes kartu susitinkame su Kristumi Šventosios Vakarienės sakramente. Čia mus lanko Kristus savo kūnu ir krauju, nuima mūsų nuodėmes ir perduoda malonę bei išgelbėjimą. Čia aukščiausia prasme išsipildo Kristaus žodis: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu.“

Tad kai Jėzus sako: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“, jis sako: „Aš esu Bažnyčios galva, o jūs mano kūno sąnariai.“

Kristus kartu primena, kad dangiškasis Tėvas „kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių.“ Šis apvalymas vyksta šiandien jo šventuoju žodžiu, nes Kristus praneša: „Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau.“ Tą žodį mes girdime jo bažnyčioje, o apaštalas Paulius jis „gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis.“

Šventoji Dvasia per šį žodį atskleidžia mūsų nuodėmes ir ragina mus atgailai. Per šį žodį Dievo Dvasia mums rodo kur ieškoti paguodos– nurodo į Kristų ant kryžiaus ir ji bažnyčioje „visiems tikintiesiems maloniai atleidžia nuodėmes“ ir išlaiko tikrame vieningame tikėjime į Jėzų Kristų. Čia Šventoji Trejybė savo malonės dovanomis mus daro apvalytomis vynmedžio šakelėmis, kad jos duotų „duotų dar daugiau vaisių.“

Šie vaisiai tai mūsų tikėjimo darbai. Apvalytose šakelėse jie bręsta savaime. Jie pasireiškia įvairiose formose mūsų meile Dievui, jo bažnyčiai ir artimui. Apaštalas Paulius sako, kad šie „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“

Tad Kristus šia evangelija kviečia mus būti vaisingomis šakelėmis, nešančiomis gausių vaisių. Tokiomis šakelėmis mes esame tik kai pasiliekame Kristuje, jo kūne – bažnyčioje, kur Šventoji Trejybė mus apvalo žodžiu ir sakramentu. Viešpats sako, kad jam mieli šie mūsų tikėjimo darbai, jog jais yra pašlovinamas dangiškasis Tėvas ir mes parodome, kad esame jo mokiniai. Amen.