2017-03-26

4 Gavėnios sekmadienis

Kunigas:
Passage: Jn 9, 1-41

Išgydydamas akląjį Jėzus įvykdė dangiškojo Tėvo valią, kurią Dievas tam žmogui buvo numatęs dar prieš gimimą. Atlikęs gailestingumo darbą Jėzus nusprendė likti nuošalyje ir leido kitiems kelti gilius egzistencinius klausimus, pavyzdžiui, kodėl mus aplanko ligos, koks ryšys tarp jų ir mūsų nuodėmių, svarstyti, kas yra Jėzus – nusidėjėlis, ar siųstas nuo Dievo. Evangelijos mintis tampa dar gilesnė, kai Jėzus ima kalbėti metaforiškai, tai yra perkeltine prasme. „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų.“

Pati išgydymo istorija yra labai trumpa. Eidamas pro šalį Jėzus pamatė aklą jauną vyrą, kuris dėl negalios negalėjo kitaip užsidirbti duonos, kaip tik elgetaudamas. Jėzus panorėjo jį išgydyti. Jis padarė iš seilių purvo, patepė jo akis, ir paliepė nueiti į Siloamo tvenkinį nusiprausti. Nusiplovęs akis jis sugrįžo regintis. Šiuo ženklu Jėzus parodė, kad jis yra Mesijas, nes pagal pranašą Izaiją, tautą aplankęs Mesijas „atvers neregiams akis.“

Jėzaus mokiniai buvusią jo negalią siejo su nuodėme. „Mokytojau, kas nusidėjo ­ jis pats ar jo tėvai, ­ kad gimė neregys?“ Fariziejai vėliau tam jaunam vyrui atsakys: “Tu visas gimęs nuodėmėse.”

Dievas yra pasakęs, kad tėvų nuodėmės bausmė gali persiduoti vaikams, todėl apaštalai kėlė tokį klausimą, o fariziejai giliu įsitikinimu patvirtino, kad žmogus gimė aklas dėl tėvų kaltės. Tiek vieni, tiek kiti argumentavo Dievo žodžiais apie jo Įstatymą. Dievas pažadėjo laiminti kartų kartas tų, kurie vykdo dešimtį jo įsakymų ir bausti net iki ketvirtos kartos vaikus tų, kurie jo nekenčia ir piktybiškai pažeidžia jo Įstatymą.

Iš to kyla pagunda visas mūsų negalias ir užklupusius išbandymus sieti su mūsų ar tėvų nuodėme. Štai, sentėvį Jobą, kuris buvo teisus ir vykdė Dievo įstatymą, užklupo ligos ir kitos nelaimės. Reikšmingą vietą Jobo knygoje užima sentėvio pokalbis su trimis draugais, kurie jį bandė įtikinti, jog jo kančios susietos su jo nuodėmėmis. Tuo tarpu Jobas buvo įsitikinęs, kad jis kenčia ne dėl nuodėmių, bet todėl, kad neranda Dievo, kuris gintų jo bylą. Visą jo kančios laikotarpį Jobas nenustojo tikėti Dievu, kuris jam galiausiai apsireiškė ir aplankė gausybe palaiminimų.

Tai rodo, kad negalime lengvabūdiškai atsakyti į klausimus, kodėl mus aplanko ligos ir negalios. Dažnai būna, kad tik vienas Dievas žino priežastį, o jo mintys aukštesnės už mūsų mintis. „Mokytojau, kas nusidėjo ­ jis pats ar jo tėvai?“ „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai,” – atsakė Jėzus. Jis gimė neregiu tam, kad jo akis atvertų pats Jėzus ir taip per šį žmogų regimai apsireikštų Dievo malonė. Atsakymas apie neregio negalios priežastį buvo gautas praėjus nei penkiolikai ar dar daugiau metų. Kai mus aplanko išbandymai ir negalios, mes irgi gal būt logiškai samprotaudami bandome iš karto rasti atsakymus į tokius klausimus. Tokią valandą mes neįžvelgiame gerosios Dievo valios, tačiau praėjus penkiems ar dešimčiai metų pradedame į savo išbandymus žvelgti kitokiu žvilgsniu ir gal būt juose įžvelgiame Dievo apvaizdą.

Neregio išgydymas sukėlė ginčus miestelyje. Žmonės vieni kitų klausinėjo: “ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?” Miestelio gyventojai pasidalino į dvi dalis. Artimiausi jo kaimynai žinojo, kad tai tas pats vyras, todėl sakė: “Tai jis.” Kiti negalėjo patikėti, kad aklas gimęs staiga savaime praregėtų, todėl tvirtino: “Visai ne, tik į jį panašus.” Ginčas buvo išspręstas žodį tarus tam žmogui: “Taip, tai aš.” „[Aš buvau aklas, bet] Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: ‘Eik į Siloamą nusiprausti.’ Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau.“

Atrodytų, kad išgydymu Jėzus nusipelnė ypatingos pagarbos, tačiau atsakas buvo priešingas. Vietoje to, kad žmonės jį priimtų kaip pranašą, ir gal būt kaip Kristų, fariziejai ėmė į jį žvelgti kaip į kriminalinį nusikaltėlį. Išgydydamas Jėzus atliko gerą darbą, tačiau jis išgydė šabo dieną, todėl fariziejai netruko jį išvadinti nusidėjėliu ir įstatymo laužytoju. „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo,“ – tvirtino jie. Jie iš pricipo atmetė faktą, kad jų kaltinamas “nusidėjėlis” Jėzus apskritai galėjo ką nors išgydyti, todėl jie iš naujo klausinėjo tą jauną vyrą: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas.“

Niršdami už tokį atsakymą jie pasikvietė to jauno žmogaus tėvus ir ėmė juos tardyti. Tėvai bijojo atsakyti tiesiai į klausimą, “mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos.” Jie tik atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo..., klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegul kalba už save.“

Fariziejai norėjo įrodyti, kad Jėzus negalėjo būti nuo Dievo, nes jis nesilaikė šabo dienos. Jie buvo išvedę gausybę taisyklių kaip reikia švęsti šabo dieną ir kitus kaltino jų nesilaikymu. Tuo tarpu Jėzus jiems atsakė: “Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui.” Niekas neturėtų tvirtinti, kad daryti gėrį, padėti ligoniui sekmadienį, yra nuodėmė. Nuodėmė yra sekmadienį neateiti į bažnyčią ir atmesti Dievo žodį, nes šabas susideda ne iš taisyklių, bet iš Dievo žodžio ir pamokslo klausymo bei sakramento priėmimo. Jėzus nepadarė nuodėmės išgydydamas žmogų, bet, priešingai, vykdė dangiško Tėvo valią.

Tačiau fariziejai laikėsi savo nuostatos ir jie dar kartą pasišaukė jauną vyrą ir kalbėjo: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis.“ Bet tas žmogus atsakė: „Žinome: Dievas nusidėjėlio neišklauso, bet jei kas yra pamaldus ir vykdo jo valią, tokį išklauso... Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti.“

Fariziejai įsižeidė, kaip šis neišsilavinęs, dėl įgimto aklumo nemokantis skaityti asmuo drįsta juos mokyti. Įpykę už tokį atsakymą jie ant jo užriko: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ ir išvarė jį iš sinagogos.

Jėzus šioje evangelijoje kalba ir perkeltine prasme. „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų.“

Neregio išgydymu jis nurodo į įgimtą žmogaus dvasinį aklumą. Dėka įgimtosios nuodėmės savo pastangomis žmogus savęs išgebėti negali. Išgelbėjimas yra Jėzuje Kristuje, kuris per Šventąją Dvasią atima mūsų įgimtą aklumą ir, kaip liudija panašas Izaijas, leidžia jame išvysti skaisčią šviesą. Jis nuima mūsų įgimtą dvasinį aklumą Šventame Krikšte, kuris yra lyg tas Siloamo tvenkinys, kuriame nusiprausęs akis jaunas vyras praregėjo. Krikšte Dievas padovanoja savo malonę ir atveria mūsų dvasines akis, atgimdydamas mus iš naujo ir tikintiesiems pažadėdamas Dievo karalystę. Jėzus ir toliau stiprina mūsų tikėjimą savo žodžiu ir Altoriaus Sakramentu. Kaip tam žmogui leisdamas patirti išbandymus, jis daro mus teologais – žmonėmis gebančiais teisingai paaiškinti kas yra Jėzus Kristus ir kokį išganymo darbą jis atliko vardan mūsų. “Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti.“ Taip dvasiškai neregintys praregi, o save laikantys reginčiais, kokiais dėjosi fariziejai, apanka.

Galiausiai tą buvusį neregį vėl sutiko pats Jėzus. Jis žinojo, kad už atvirą liudijimą fariziejai jį išvarė iš sinagogos. Jaunas vyras Jėzų priėmė kaip pranašą, todėl Jėzus nusprendė jam pilnai atskleisti, kad jis yra atėjęs iš dangaus nuo Dievo. „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Jis paklausė: „O kas jis, Viešpatie?“ Jėzus atsakė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba.“ Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“ ­ ir parpuolęs pagarbino jį. Amen.